Reklaminis skelbimas 1932 m. birželio 6 d. laikraštyje „Panevėžio balsas“. Iš Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekos rinkinių

Visuomenės modernėjimo ženklai tarpukario Panevėžyje (IV)

Vienas iš šaltinių, atskleidžiančių modernėjančios tarpukario Lietuvos visuomenės gyvenimą, mažai pažįstamus jos savitus bruožus, gali būti ir reklaminiai skelbimai tuometinėje spaudoje.

Nedidelėje brošiūrėlėje „Panevėžio informacinis kalendorius su radijo stočių lentele 1940 metams“, išleistoje Panevėžyje 1940 m., reklaminių skelbimų gausu. Jie atspindi to meto panevėžiečių gyvenimo būdą, poreikius: kaip buvo plėtojami verslai, kokia gausi buvo vietinės bei užsieninės gamybos prekių pasiūla, platus siūlomų paslaugų spektras.

Panevėžyje, Stetiškių g. 14, įsikūręs perkūnsargių ir „radijo statytojas elektromonteris“ G. Kastrickas reklaminiame skelbime taip viliojo savo būsimus užsakovus:

Gerb. Ūkininkams ir namų Savininkams svarbu.

Daugiau kaip pusę metų perkūnas bei žaibas negailestingai ugnimi naikina brangų žmonių turtą bei išmušinėja žmones. Tik per vienus metus ta gamtos baisenybė sunaikina turto už milijonus litų. Tik reikia visiems prisiminti, kad kiekvienas audringas debesys nepraeina ko nors nenuskriaudęs.

Todėl mano dirbtuvė nusistačiusi sau tikslą įrengti tinkamus ir gerus perkūnsargius, kad kiekvienas būtų tikrai apsaugotas.

Kad tas nesudarytų Gerb. Savininkams apsunkinimo perkunsargių kainas sumažinau ir duodu išsimokėjimui.

Kadangi po kaimus ir miestus dažnai vaikšto visokių firmų agentai, pasitaiko ir tokių, kurie visai neturi jokio įgaliojimo – jų tikslas yra apgavystė. Tatai, atvykus agentams, būtinai reikalaukite mano įgaliojimą – pasižadėjimą su mano firmos antspaudu ir tik pas juos darykite užsakymus.

Užsakymus galima taipogi daryti laiškais, atvirutėmis ir telefonu.

Turiu Vidaus reikalų ministerijos leidimą.

Perkūnsargiai buvo statomi ant pastatų stogų arba prie dūmtraukių. Vienas perkūnsargis apsaugodavo „trobesį“ nuo žaibo ne daugiau nei 16 m į visas puses. Jei pastatas ilgesnis, siūlyta statyti du ar daugiau žaibolaidžių. Įrengti perkūnsargį kainavo apie 20–25 litus.

Stoties g. 14 veikė K. Daniškos įvairių knygų ir devocionalijų (šventųjų paveikslai, rožančiai, medalikėliai ir kt.) parduotuvė. Stoties g. 17 buvo įsikūrusi „civilių ir kariškų“ rūbų siuvykla.

Perkūnsargių dirbtuvė buvo įsikūrusi ir Šermukšnių g. 20. Jos savininkas P. Morkūnas užsakovus tikino: „dirbtuvė ir įrengimas turinti iš Vidaus Reikalų Ministerijos st. ir sk. inspekcijos leidimą. Įrengiami perkūnsargiai pagal naujausius technikos reikalavimus ir duodama išsimokėjimui. Be to, priimama auksavimo ir sidabravimo darbus“.

Tiškevičiaus (dab. Sukilėlių) aikštėje 4 veikė J. Mikšio baldų ir „grabų“ dirbtuvė, o 5-ame name – P. Juškos „kolonialių“, maisto produktų, tabako, papirosų ir kitokių prekių krautuvė“.

Upės g. 30 įsikūręs „radio ir perkunsargių agentas-statytojas“ Juozas Pranckūnas reklamoje skelbėsi: „Darbas išpildoma atsakingai ir patenkinančiai. Prašau įsitikinti“.

To meto spaudoje neretai būdavo perspėjama, kad gyventojai saugotųsi apsišaukėlių žaibolaidžių statytojų, kurie girdavosi už 100–150 litų moką pastatyti tokius perkūnsargius, kurie apsaugo nuo žaibo ne tik vieną sodybą, bet ir visą kaimą ar gatvę.

Vaitiekūno g. 16 įsikūrusi muzikos instrumentų specialisto A. Ramanausko dirbtuvė reklaminiame skelbime teigė:

Pirmoji lietuviška įmonė. Skaitau už garbę pranešti visuomenės žiniai, kad esu specialistas muzikos instrumentų darbo srityje. Lavinausi virš 15 metų Amerikoje.

Naujai išdirbu ir taisau: fisharmonijas, paprastas armonikas, 2, 3, 4 ir 5 eilių armonikas, gramatinius bajanus, akordionus, nuo 24 balsų iki 140 basų ir t.t. Priimu taisyti visų rūšių koncertines armonikas, bandonijas, mandolinas, kankles, gitaras ir kt. Taisau laikrodžius ir išpildau įvairius auksakalio darbus. Armonijų randasi ir pardavimui. Esu apdovanotas Ž. Ū. Parodoje 1923 metais Aukso medaliu. Užsakymai išpildomi sąžiningai ir prieinama kaina.

Ypač daug krautuvių bei įstaigėlių buvo įsikūrusios Vasario 16-osios gatvėje. Čia galima buvo nusipirkti alkoholinių gėrimų, saldumynų, „gatavų“ rūbų, žaislų, galanterijos, bitininkystės, daržininkystės ir kitų prekių bei paslaugų.

Vasario 16-osios g. veikė (tikslus adresas nenurodytas) A. Pajuodžio „manufaktūra – gatavi rūbai ir suknelės. Ponioms ir panelėms didelis pasirinkimas medžiagų ir įvairiausių papuošalų, vyrams – kostiumų ir paltų. Žemomis kainomis Kviečia tuo įsitikinti. Tel. 557“. Vasario 16-osios g. 1 veikusi žaislų ir rankdarbių parduotuvė reklamuota taip: „prekyba „Žaislas“ (taip pat – Kaune, Laisvės al. 34). Didelis pasirinkimas įvairių rankdarbių, piešinių, šilkinių, vilnonių mezgimui siūlų, barzdai skusti mašinėlių ir įvairiausių žaislų. Kainos prieinamos“. Vasario 16-osios g. 10 veikusi alkoholinių gėrimų parduotuvė skelbėsi: „Lietuviška vyno gastronomijos prekyba. A. Prilio. Urmo ir pavieniui. Priimama užsakymai telefonu ir siunčiama į namus. Tel. 433“. „Didelį galanterijos prekių pasirinkimą rasite tik lietuviškoj prekyboj „Žiedas“ (plataus vartojimo odos, tekstilės, metalo, medžio ir kt. asmeninio naudojimo)“ – reklamavosi parduotuvė, įsikūrusi Vasario 16-osios g. 12. P. Rutkausko bitininkystės, daržininkystės įrankių ir „kolonialių“ prekių buvo galima įsigyti Vasario 16-osios g. 14 numeriu pažymėtame name. Tame pačiame pastate veikė ir lietuvių akcinės bendrovės „Birutė“ Panevėžio skyriaus saldainių, šokolado ir marmelado krautuvė. Vasario 16-osios g. 17 buvo galima paskanauti cukrainių ir kitokių gardumynų. Čia buvo Respublikos g. 79 įsikūrusios K. Patupio kepyklos padalinys. „Gaminama skaniausi cukrainiai ir kepyklos išdirbiniai“ – reklamavosi jie.

Verslo g. 3 (prie geležinkelio stoties) buvo įsikūrusi „centralinės Lietuvos pieno perdirbimo bendrovių sąjungos „Pieno centas“ Panevėžio skyrius, kur prekiauta „įvairių rūšių“ kiaušiniais ir vaisių sultimis.

Vilties g. 35 veikė M. Varevičienės valykla ir „cheminė“ dažykla „Audeklas“ – skelbė reklama, atspausdinta brošiūroje „Panevėžio informacinis kalendorius su radijo stočių lentele 1940 metams“.

Tarpukario Lietuvos verslininkų, prekybininkų ir įvairiausių paslaugų tiekėjų, dirbusių Panevėžyje, adresų sąrašą galima tęsti ir tęsti. Informacijos gausu ir kitokiuose įvairiausiuose šaltiniuose. Pateiktas kai kurių Panevėžio gatvių abėcėlinis sąrašas padės lengviau pažinti miestą: kiekviena gatvė turi savo istoriją.

Lietuvos sovietinė okupacija ir aneksija (1940–1941) sąlygojo nacionalizaciją – privataus turto vertimą valstybiniu. Tokio socialinio pertvarkymo tikslas buvo dangstantis socialistinės revoliucijos šūkiais panaikinti privačią nuosavybę, jos savininkų socialinį sluoksnį, Lietuvos ūkį padaryti SSRS ūkio dalimi. Remiantis 1940 m. liepos 22–27 d. nacionalizavimo įstatymais buvo nacionalizuota dauguma prekybos ir pramonės įmonių.

 

Emilija Juškienė

Panevėžio kraštotyros muziejaus

Istorijos skyriaus vyresn. muziejininkė


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: