Nuotrauka iš PKM rinkinių: Panevėžio „Ekrano“ gamyklos pučiamųjų instrumentų orkestras sovietinėje demonstracijoje. Priekyje – orkestro vadovas Donatas Baltrūnas. XX a. 8 deš.
Apie pučiamųjų instrumentų orkestrų veiklą sovietmečiu: nuobodžiauti nebuvo laiko
Šiek tiek istorijos
Įvairaus dydžio ir sudėties pučiamųjų instrumentų grupės pradėjo formuotis labai seniai. Skirtingų istorinių epochų muzikinėje kultūroje persismelkia to laikotarpio dvasia. Kiekvienai epochai būdingas skirtingas požiūris ir į pučiamųjų orkestro paskirtį, funkcijas, menines galimybes. Pirmuosius Europoje tokių muzikantų kolektyvus, kurie jau buvo panašūs į šiuolaikinius pučiamųjų orkestrus, Anglijos karaliai savo rūmuose turėjo jau 16 a. Rūmų pučiamųjų instrumentų orkestrai dažniausiai grodavo per švenčių iškilmes ir karališkas puotas.
Kariniai orkestrai pradėjo formuotis Prancūzijos armijoje 17 a. pab. – 18 a. pr. Būtent tuo metu pradėta kurti ir užrašinėti muziką pučiamųjų instrumentų orkestrams. Pučiamųjų muzika buvo laikoma uždegančia, mobilizuojančia. Šios epochos kompozitoriai suteikė pučiamųjų muzikai gilų patriotinį turinį.
Yra žinoma, kad didelės sudėties orkestrai veikė ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės aristokratų rūmuose bei dvaruose. Mėgdžiodami Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvaro tradicijas, didikai steigė savus orkestrus. XVIII a. rūmų kapelomis garsėjo Oginskiai, Radvilos, Sapiegos, J. Tiškevičius.
Tarpukario laikotarpiu pučiamųjų orkestrų buvo labai daug, jie buvo ypač populiarūs, be jų neapsieidavo nė viena net nedidelio miestelio šventė.
1940 m. Sovietų sąjungai okupavus Lietuvą, orkestrų veikla beveik nutrūko. Jau po karo sovietų diktuojamos politikos pagrindu pradėjo kurtis nauji orkestrai – gamyklose, kultūros namuose, mokyklose. Jų veikla ypač suaktyvėjo praėjusio amžiaus 6-7 deš. dešimtmečiais. Vėlyvuoju sovietmečiu orkestrų veikla prigeso ir beveik išnyko.
Sovietmečiu – išskirtinis dėmesys meno saviveiklai
Sovietų Sąjungoje (kartu ir sovietinėje Lietuvoje) meno saviveikla tapo sovietinį žmogų dvasiškai ir fiziškai disciplinuojančios ir auklėjančios sistemos dalimi. Ji turėjo kurti liaudžiai priimtiną džiugesio ir optimizmo persmelktą kultūrą. 1974 m. Panevėžyje buvo 6 tūkstančiai panevėžiečių, skiriančių savo laisvalaikį dainai, šokiui, muzikai. Ne išimtis buvo ir pučiamųjų orkestrų veiklos organizavimas.
Kompozitorius, pedagogas, choro dirigentas, tuometinis įvairių žiuri komisijų ir pučiamųjų orkestrų apžiūrų pirmininkas Antanas Belazaras (1913-1976) savaip interpretavo ir gražiai perteikė sovietmečiu muzikantams būdingą dvasią ir masiškumą: ,,Tikslas yra auklėti visų dirbančiųjų kultūrą, nemokančius mokyti groti, visiems norintiems atverti nuostabų muzikos garsų pasaulį.“
Kasmet buvo organizuojamos saviveiklininkų dienos, buvo rengiamos saviveiklos kolektyvų ataskaitos ir apžiūros. Vykdavo ir prie įvairių miesto įmonių veikiančių pučiamųjų orkestrų apžiūros.
Saviveikla buvo savaip globojama ir susilaukdavo paramos iš gamybos bei visuomeninių organizacijų vadovų. Juk reikėdavo ir dažnose repeticijose dalyvauti, ir išvykti koncertuoti- kartais net darbo laiku.
Saviveikliniai pučiamųjų instrumentų orkestrai miesto įmonėse
Vienas seniausių orkestrų mieste buvo Panevėžio mėsos kombinato instrumentų orkestras ,,Maistas“, įkurtas dar 1937 m. Pokario metais pučiamųjų instrumentų orkestras ,,Maistas“ buvo vienintelis orkestras mieste, todėl kvietimų pagroti turėjo nemažai.
1957 m. komunistų partijos miesto komitetas ,,nukreipė“ Aleksandrą Domarką Cukraus kombinato orkestro vadovu. 1961 m. orkestre grojo 24 orkestrantai, daugiausia jaunimas. Orkestro repertuare – daugiau kaip 30 kūrinių, Vakarų klasikų ir lietuvių kompozitorių muzika. Įsimintinas vienas šio kolektyvo pasiruošimas dainų šventei. Orkestras pradėjo repetuoti M. Glinkos operos ,,Ivanas Susaninas“ ištrauką. Šio kūrinio finale kompozitorius buvo įpynęs varpų garsą, tačiau Cukraus kombinato pučiamųjų instrumentų kolektyvas neturėjo varpų, o be jo gaudesio kūrinys skambėjo blankiai. Tuomet kūrybingi vyrai kombinato dirbtuvėse radę seną traukinių bėgių gabalą atsikirpo jo dalį ir ją panaudojo koncerte. Skambėjo puikiai, plojo žiūrovai ir net atsistojusi žiuri komisija. Tuomet orkestras buvo pripažintas geriausiu respublikoje.
Tiksliosios mechanikos gamyklos pučiamųjų instrumentų orkestras susikūrė 1969 m. Susirinko keletas vyrų ir ėmė repetuoti. Repetuodavo tris kartus per savaitę. Grodavo ne tik miesto renginiuose, apžiūrose ir išvykose, bet ir šefuojamos Vadoklių vidurinės mokyklos mokiniams rugsėjo 1-osios ar abiturientų išleistuvių šventėse. Vėliau organizuotai vykdavo pailsėti ir parepetuoti prie jūros į Šventąją. Vadovaujant Andriui Vilbrantui 1973 m. miesto pučiamųjų orkestrų apžiūroje šis kolektyvas pademonstravo naujovę, atgaivino senų laikų tradiciją – programos metu pasirodė ir merginos su ,,barabanėliais“ (būgneliais).
Linų kombinato pučiamųjų orkestras įkurtas 1964 m. Nuo įsikūrimo jo veikloje dalyvavo veteranai Kostas Šakalys, Algis Preidis, Petras Katkevičius. Bėgo metai, keitėsi vadovai. Augant orkestro meniniam lygiui, gausėjant repertuarui jis tapo pajėgiausiu mieste. Orkestrui buvo sėkmingi metai vadovaujant Leonui Trasykiui, kuris buvo baigęs Panevėžio muzikos mokyklą.
Autokompresorių gamyklos pučiamųjų orkestras buvo vienmetis su gamykla, įkurtas 1959 m. Tuomet būrelis naujos gamyklos darbuotojų , vadovaujami mechaninio cecho viršininko A. Skrebės, susibūrė į nedidelį orkestrą. Vėliau vadovai keitėsi. 1966 m. orkestras pavadintas ,,Akordu“. Nuo 1980 m. orkestrui vadovavo A. Samborskis, išaugo muzikantų skaičius, buvo atnaujintas repertuaras. Konkursuose šis kolektyvas dažnai koncertuodavo, bet tik garbės svečio teisėmis, nes jam buvo suteiktas ,,pavyzdinio“ kolektyvo vardas.
Parodomojo Statybos tresto pučiamųjų orkestras įkurtas 1961 m. Jis grojo įvairiuose miesto ir respublikos renginiuose, dalyvavo beveik visose Respublikinėse dainų ir šokių šventėse, ne kartą buvo pelnęs geriausio mieste pučiamųjų orkestro vardą. Šio orkestro vadovas buvo Rimas Baltrėnas – J. Švedo pedagoginės muzikos mokyklos ir Lietuvos SSR valstybinės konservatorijos auklėtinis. Vėliau orkestrui vadovavo Vidas Kapučinskas.
,,Ekrano“ gamyklos pučiamųjų orkestras 1968 m. vykusioje apžiūroje užėmė pirmąją vietą, pasižymėjo geriausiai parengtu repertuaru: greta J. Bramso, V. A. Mocarto veržlių kūrinių atliko ir lyrinę E. Grygo ,,Solveigos dainą“. Buvo pažymėta, kad šis jaunas kolektyvas padarė didelę pažangą. Dar vienas išskirtinis bruožas skyrė jį nuo kitų kolektyvų – pasirodydavo savo pajėgomis. Kitų kolektyvų pagrindinių instrumentų grupėse apžiūrų metu kartais sėdėdavo ,,pagalbininkai“ iš miesto Kultūros namų etatinio orkestro. Ir vėliau orkestras, vadovaujamas Donato Baltrūno, daug metų buvo dominuojantis kolektyvas mieste.
Panevėžyje taip pat veikė Stiklo fabriko, Lietkabelio gamyklos bei kiti pučiamųjų instrumentų orkestrai.
Profesionalus pučiamųjų orkestras
Šalia saviveiklinių pučiamųjų orkestrų veikusių miesto įmonėse, buvo ir profesionalus, miesto Kultūros namuose veikiantis „etatinis” pučiamųjų orkestras. Teigiama, kad šis orkestras, vėliau pasivadinęs „Garsu”, savo istorijos pradžią kildina iš Cukraus fabriko orkestro. Jo pagrindu 1962 m. ankstyvą pavasarį, didelių vadovo Aleksandro Domarko ir tuometinės miesto kultūros skyriaus vedėjos A. Dobroziejienės pastangų dėka, buvo įkurtas profesionalus pučiamųjų kolektyvas. Pirmaisiais „Garso” nariais buvo muzikantai H. Biveinis, P. Kamarauskas V. Pauliukas, L. Trasykis, K. Klingis, A. Vilbrantas. „Garsui” vadovavo jo įkūrėjas A. Domarkas 11 metų. Po jų, pusantrų metų kolektyvui vadovavo Tautvydas Karkauskas. 1975 m. orkestrui ėmė vadovauti Lietuvos SSR valstybinės konservatorijos auklėtinis, pedagoginės muzikos mokyklos dėstytojas G. Afanasjevas. Jis vadovavo 7 metus. Vien tais metais orkestras surengė 68 pasirodymus.
Rūpestingasis pedagogas Antanas Belazaras tuomet siūlė taupyti šių orkestrantų jėgas ir klausė, ar ne per daug jie talkininkauja grodami laidotuvėse? Siūlė tam reikalui prie laidojimo biuro suburti kitą orkestrinę grupę.
Nuo 1975 m. „Garsas” dirbo dviem kryptimis: greta tradicinio klasikinio pučiamųjų orkestrų repertuaro įkūrė ir estradinę grupę. Lygiagrečiai ruošė pramoginį lengvosios estradinės muzikos repertuarą, kuris visada būdavo klausytojų mielai sutinkamas. 1982 m. orkestre grojo 34 muzikantai, išaugo muzikinis lygis, jiems paklūsdavo sudėtingiausi kūriniai.
Konkursuose profesionalai nesivaržydavo su kitais, – dalyvaudavo kaip parodomasis orkestras. Jiems buvo siūloma daugiau koncertuoti mieste su soline programa, akomponuoti chorams, plačiai ir drąsiai dalyvauti miesto kultūriniame gyvenime.
Vėliau Panevėžio mieste atsirado antras profesionalų pučiamųjų orkestrų kolektyvas – prisijungė J. Švedo pedagoginės muzikos mokyklos moksleivių orkestras, vadovaujamas dėstytojo L. Adamonio.
Nuobodžiauti nebuvo laiko
Sovietmečiu nė viena šventė ar didesnis renginys nepraeidavo be pučiamųjų instrumentų orkestro. Pastarieji labiausiai atsiskleisdavo peržiūrų metu, besiruošiant respublikinėms dainų šventėms.
1968 m. vykusioje apžiūroje žiūri komisijos pirmininkas Antanas Belazaras taip įvertino pasirodžiusius orkestrus: „Pučiamųjų orkestrų grupėse jaučiamos dvi kryptys. Vieni stengiasi groti nesudėtingus kūrinius ir juos kaip galima švariau atlikti. Kiti ima didelius kūrinius, tačiau atlieka paviršutiniškai, nekeldami sau didelių meninių tikslų. Muzikos kūrinio atlikimas – kūryba. Tuo tarpu, kai kurie orkestrų vadovai galvoja, sugrojai ritmiškai visas natas ir jau muzika. Ne, draugai, tai dar ne muzika. Sugrotos natos be muzikos turinio supratimo, be jausmo, neiššauks klausytojams nei poetinio kūrinio suvokimo, nei estetinių išgyvenimų. Taip buvo grojama prieš 30-40 metų, bet šiuo metu žiūrovai išprusę, girdėję geriausių kolektyvų įrašus ir bet kokia muzika jų nebepatenkina. O, kad groti kultūringai, kūrybiškai – reikia ne tik praktikos gerai valdyti instrumentą, bet ir turėti gerą skonį, įgūdžius ir daug žinių. Todėl orkestrų vadovams reikia kelti savo kvalifikaciją, lankyti rimtus koncertus, klausyti gerų įrašų, nepatingėti nuvažiuoti į geriausių šalies kolektyvų repeticijas, susipažinti su geriausių dirigentų darbo metodais, ugdyti savo ir kolektyvo meninį skonį.” Ir dar perspėjo, kad jis pats, sėdėdamas už respublikinės žiūri komisijos stalo, stebėjo kitų miestų kolektyvų pasirodymus ir matė, kad gerai pasiruošę yra Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių orkestrai, todėl Panevėžiui bus sunku su jais varžytis respublikiniuose pasirodymuose.
O visokių pasirodymų buvo gausybė! Dūdoriai grojo valstybinių švenčių minėjimuose, žygiuojant demonstracijose Gegužės 1-osios ir Spalio revoliucijos metinių paraduose. Dalyvaudavo, taip vadinamose, eksperimentinėse zoninėse dainų šventėse, miesto pramonės šakų įmonių meno saviveiklos kolektyvų respublikinėse apžiūrose, respublikiniuose pučiamųjų orkestrų festivaliuose, miesto kultūros dienose kaimyniniuose rajonuose (Pasvalio, Pakruojo, Biržų, Ramygalos, Šeduvos, Ukmergės rajonų gyventojams). Koncertuodavo respublikiniuose jaunimo festivaliuose, liaudies kolektyvų sąskrydžiuose, Panevėžio miesto meninės saviveiklos apžiūrose varžydavosi dėl geriausio miesto pučiamųjų orkestro vardo. Miesto saviveiklininkai „šefuodavo” kolūkius, grodavo ir savo įmonių kolektyvams sutinkant garbingus svečius, sveikinant darbo pirmūnus, įteikiant jiems apdovanojimus.
Situacija keitėsi
Įsikūrus instrumentinių kolektyvų vadovų sekcijai, jos pirmininkas, ilgametis „Ekrano” pučiamųjų orkestro vadovas Donatas Baltrūnas 1980 m. konstatavo, kad Panevėžys negali pasigirti pučiamųjų orkestrų gausa, o ir saviveiklininkas negroja taip, kaip groja profesionalus muzikantas. To meto aktualiją jis apibūdino taikliai: „Jau trys metai, kaip nebevyksta pučiamųjų orkestrų apžiūros. Kolektyvai neberungtyniauja, taigi ir nebeauga. O apžiūros yra pagrindinis stimulas darbui. Dingo buvusi graži miesto tradicija, kai pūtikai sekmadieniais pastoviai koncertuodavo Jaunimo sode. Mieste neauga naujų orkestrų pamaina, visai beveik nebėra pučiamųjų orkestrų vidurinėse mokyklose.”
Emilija Juškienė
Panevėžio kraštotyros muziejaus
Istorijos skyriaus vyresnioji muziejininkė
Pamatykite naujienas pirmi!
Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!
