Statoma mokytojo J. Sideravičiaus vila Berčiūnuose. 1934 m. Nuotr. iš V. Ivanausko asmeninio albumo.

Berčiūnų kurorto istorijos tyrinėjimai

Kodėl tarpukariu Panevėžio miesto gyventojai Berčiūnus pasirinko kaip poilsio vietą, o turtingesnieji čia statėsi vilas? Koks likimas šią vietovę ištiko nacių okupacijos metais? Kaip sovietmečiu privačios vilos tapo miesto valdžios nuosavybe ir buvo perduotos pionierių stovykloms įrengti? Kas buvo likę iš Berčiūnų kurorto Sąjūdžio metais, Lietuvai atgavus nepriklausomybę?

Apie tai dar 1991 m. medžiagą rinko, kiekvieną Berčiūnų kurorto pastatą aprašė tuometinis Panevėžio rajono Kultūros paminklų apsaugos tarnybos vyr. paminklotvarkininkas Petras Juknevičius darbe „Buvusio Berčiūnų kurorto pastatų pirminiai istoriniai tyrinėjimai“1, kurį sudarė šeši mašinraščio lapai. Šiai temai P. Juknevičius medžiagą rinko Panevėžio valstybiniame archyve (dab. Šiaulių regioninio valstybės archyvo Panevėžio filialas), Panevėžio teritorinio valstybinio inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuro archyve, jis užrašė gyventojų prisiminimus, pasitelkė mokslinę literatūrą.

P.Juknevičius pastebėjo, kad šalia lygumose įsikūrusio Panevėžio nėra didesnių ežerų, kitų poilsiui tinkamų vietų, todėl neatsitiktinai Panevėžio miesto vadovų žvilgsniai krypo į Berčiūnų pušyną. 1929 m. Panevėžio m. savivaldybė gavo Miškų departamento leidimą steigti Berčiūnuose kurortą. Sklypus Miškų departamentas išnuomojo namams statyti su sąlyga, kad be jo leidimo čia nebus kertami medžiai. Vasarvietei Miškų departamentas skyrė 19,94 ha plotą: 12,64 ha suprojektuoti 48 sklypai vasarnamiams statyti, vasarvietės parkui paskirta 3,75, gatvėms – 3,55 ha žemės.

Pirmosios nepriklausomos Lietuvos Respublikos metais Berčiūnuose pastatyta 30 vasarnamių, įrengta 200 kambarių vasarotojams. Parke buvo nutiesti takai, pastatyti suolai, pavėsinės, estrada, padarytos aikštelės vaikams žaisti. Keliai apsodinti lapuočiais medžiais. 1939 m. pastatytas kurhauzas (poilsio namai kurorte su koncertų, šokių salėmis, bufetu). Tačiau jis veikė tik vienerius metus, 1940 m. apleistas.

Sklypų Berčiūnuose įsigijo turtingi Panevėžio gyventojai, dauguma žydų tautybės. Jie čia pasistatė namus, kai kurie jų buvo tinkami gyventi ir žiemą. Kasmet kurorte vasarodavo keli šimtai žmonių. Panevėžio apskrities viršininkas Jonas Šlepetys ėmėsi iniciatyvos iškasti kurorte maudymosi baseinus, nes Sanžylės upelyje maudyklės buvo per mažos.

Iš Panevėžio į Berčiūnus nuvestos elektros ir telefono linijos, kursavo specialus traukinys.

1930–1936 m. tvarka vasarvietėje rūpinosi agronomas miškininkas Jonas Kasperavičius, kuris čia pat urėdijoje ir gyveno.

P.Juknevičius pažymi, kad nacių okupacijos metais vokiečiai Berčiūnuose laikė karo belaisvius. Už M. Kunsko sodybos šalia geležinkelio buvo spygliuota viela aptverta teritorija. Belaisvius saugantys kareiviai gyveno vilose.

Po karo kai kuriose vilose apsigyveno rusų kareiviai, dalį apleistų pastatų sukūrenę būstų apšildymui.

Išlikusios vilos 1951 m. perėjo Panevėžio m. Vykdomojo komiteto (toliau – VK) Komunalinio ūkio skyriaus Butų ūkio valdybos žinion. Nuo to laiko dauguma buvusio kurorto vilų tapo Panevėžio miesto nuosavybe. Nutarta čia įsteigti pionierių stovyklą. Vilas jai nuomojo miesto švietimo darbuotojų profsąjungos Panevėžio miesto komitetas. Dalį vilų 1964 m. miesto VK perdavė Linų kombinatui ir jose įsikūrė pionierių stovykla „Kibirkštis“.

Pirmoji pastatų inventorizacija atlikta 1954 m.

Dauguma vilų, išlikusių iki mūsų dienų, buvo perstatytos. P. Juknevičius pateikė schemą – brėžinį, kuriame sužymėjo visus išlikusius pastatus, juos sunumeravo ir kiekvieną aprašė.

Pastatai Kurorto g. 1 ir 1A – vasarnamis, statytas 1934 m., perstatytas 1954 m. 1989 m. degė.

Pastatas Kurorto g. 3 – statytas 1936 m. Manoma, kad priklausė Veisui Moisiejui. Namas karkasinis, stogas iš lentų ir tolio. 1991 m. čia buvo valgykla.

Pastatas Kurorto g. 4 – statytas 1934 m. Vasarnamis neperstatytas. 1954 m. inventorinimo duomenimis naudingas plotas sudarė 112,70 m2. Jo savininko nepavyko nustatyti.

Pastatas Kurorto g. 6 – statytas 1937 m. Naudingas plotas 47,32 m2. Savininkas nežinomas. Yra duomenų, jog čia buvo paštas. 1959 m. šis vasarnamis priklausė Panevėžio rajono ryšių kontorai.

Pastatas Kurorto g. 8, statytas 1933 m. Priklausė urėdui Jonui Kasperavičiui. 1968 m. pastatytas priestatas. Nuo pionierių stovyklos laikų pavadintas „Kankorėžiu“.

Pastatas Bevardė g. 5 – klubas. Statybos data neišaiškinta. Pastatas perstatytas 1954 m.

Netoliese esantis pastatas neinventorizuotas. Tai 1939 m. statytas kurhauzas. Pokario metais jame buvo biblioteka-skaitykla ir kooperatyvas. 1991 m. – valgykla.

Pastatas Panevėžio g. 5 – privatizuotas.

Pastato Panevėžio g. 8 statybos metai nežinomi, nuo pionierių stovyklos laikų vadintas „Ramune“. Pastatas perstatytas, 1990 m. degė.

Pastatas Panevėžio g. 9, pavadintas „Pasakų nameliu“, – buvęs pionierių stovyklos administracijos pastatas. Pastatymo metai nežinomi. Atsiliepė savininkas.

Pastatas Panevėžio g. 11 prieš karą priklausė burmistrui Tadui Chodakauskui, vėliau – Panevėžio vyskupijai (vila registruota klebono P. Šidlausko vardu). Kurį laiką viloje vykdavo pamaldos. Pokario metais čia veikė ambulatorija, vėliau vila priklausė miesto VK. Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę vila grąžinta Vyskupijos kurijai. Pastatas daug kartų perstatytas. 1980 m. pastatytas garažas, ūkinis pastatas, įrengtas rūsys. Sovietmečiu viloje įrengta pirtis, poilsio kambariai.

Kada pastatytas ir kam priklausė pastatas Panevėžio g. 12 nežinoma.

Pastatas Panevėžio g. 13 pavadintas „Medpunktu“. Pastatymo metai neišaiškinti, savininkas nežinomas.

Pastatas Panevėžio g. 14 pavadintas „Saulute“. Inventorizacijos biure nurodoma, kad jis jau nugriautas. Remdamasis naudingo ploto analize, P. Juknevičius padarė išvadą, jog tai Lietuvaičių draugijos pastatas. Vėliau čia buvo apylinkės taryba bei gyveno viena šeima.

Pastatas Žalioji g. 1 pavadintas „Lelija“. Dokumentuose nurodyta, kad jis pastatytas 1950 m. Atsiliepė savininkas, todėl greičiausiai vila statyta prieš karą.

Pastatas Žalioji g. 2 pavadintas „Astra“. Jo pastatymo data nežinoma, jis buvo sudegęs ir atstatytas. Šalia jo yra plytinis priestatas.

Pastatas Žalioji g. 3 pavadintas „Žibute“.

Darbo pabaigoje P. Juknevičius patikslina, kad tai pirmas bandymas iš įvairių šaltinių duomenis surinkti į vieną vietą. Darbo autorius tikėjosi istorinius tyrinėjimus buvusio kurorto tema tęsti, padaryti topografinę nuotrauką, įdėmiau apžiūrėti pastatus, ieškoti archyvinės medžiagos, apklausti gyventojus.

 

1 Mašinraštis, rastas J. Beinorto asmeniniame archyve, 2021 m. perduotame saugoti Panevėžio kraštotyros muziejui.

Statoma mokytojo J. Sideravičiaus vila Berčiūnuose. 1934 m. Nuotr. iš V. Ivanausko asmeninio albumo.

Emilija Juškienė

Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresn. muziejininkė

 


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: