Gatvių grindimas Panevėžyje 1918‒1940 metais

Lietuvai esant carinės Rusijos sudėtyje šalies ekonomika buvo silpna, vystėsi tik kai kurios pramonės šakos. Menkai vystėsi miestai, prasta buvo ir gatvių būklė. Panevėžys nebuvo išimtis. Nuo 1820 m. vykdami į turgų valstiečiai privalėjo atvežti akmenų gatvių tvarkymui. Gatvės pradėtos grįsti 1826 m. Mieste 1857 m. buvo tik 10 grįstų gatvių. Prasti buvo ir šaligatviai, o daugelyje gatvių jų išvis nebuvo. Pirmasis pasaulinis karas, suprantama, padėties nepagerino, jo metu dalis gyventojų pasitraukė į Rusijos gilumą.

Svarbus įvykis buvo nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimas 1918 m. Naujai atkurtai valstybei buvo nelengva, nes šalyje tebebuvo okupacinė vokiečių valdžia, ji iš miesto pasitraukė 1919 m. Pasibaigus karui žmonės pradėjo grįžti į savo gimtąjį miestą, kuris gerokai nukentėjo ‒ išdegė ištisi miesto kvartalai. Kai kurie rajonai buvo apleisti kelerius metus. Padėtis kiek ėmė taisytis, sukūrus Lietuvos atstatymo komisariatą, kuris rūpinosi Lietuvos valstybės atkūrimu ir stiprinimu.

1923 m. surašymo duomenimis, Panevėžyje gyveno per 19 tūkst. gyventojų. 2 414 hektarų ploto mieste buvo 124 gatvės, kurių bendras ilgis siekė 58 kilometrus. Miestas paveldėjo gana prastą carinių laikų palikimą. Buvo išgrįsta tik 17 % gatvių. Kai kurias gatves reikėjo pergrįsti. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę iš pradžių buvo sprendžiami kiti klausimai. Gatvės pradėtos tvarkyti tik XX a. 3 dešimtmetyje. 1926 m. Panevėžyje išgrįsta Kauno, Donelaičio, Vyskupo Valančiaus, Margių, Fromo Gužučio gatvės. Gatvių tvarkymu rimtai susirūpinta tik 4 dešimtmetyje. Panevėžyje kai kurias gatves reikėjo ir tiesinti. Labai kreiva buvo pagrindinė Respublikos gatvė, labiausiai mėgta panevėžiečių kaip pasivaikščiojimo vieta. 1933 m. Panevėžyje buvo numatyta išgrįsti vieną kilometrą gatvių. Didžiausias dėmesys tais metais skirtas Respublikos gatvės tvarkymui ir tiesinimui. Kaip labai svarbi gatvė ji grįsta tašytais akmenimis. Tokie akmenys kloti centrinėse gatvėse, nes jie buvo brangesni. Kitos gatvės grįstos paprastais akmenimis.

Pradėti organizuoti akmenskaldžių kursai. Šio amato ėjo mokytis miesto bedarbiai. Iš tiesų, šis darbas gana pavojingas. Buvo nemažai nelaimingų atsitikimų, kai akmenskaldžiai rimtai susižeisdavo.

1933 m. gatvių grindimui skirta 33 tūkst. litų. 1935 m. gatvės toliau intensyviai grįstos, iš viso sutvarkyta 4000 m². Naujai išgrįsta dalis Naujamiesčio gatvės, Vilniaus ir Maironio gatvės, pergrįsta Fromo Gužučio, Bataliono ir dalis Klaipėdos gatvės. Tais metais pergrįsta ilgiausia Panevėžyje Smėlynės gatvė, joje sutvarkyti šaligatviai. 1937 m. naujai išgrįstos Margių, Algirdo, Gedimino, Kęstučio, Šermukšnių, Varpo, Nevėžio ir dalis Vilties gatvės. Pergrįsta pagrindinė Laisvės aikštė. Tais metais baigtas tvarkyti Jakšto prospektas, pergrįsta ir Sodų gatvė. 1938 m. grįsta Klaipėdos gatvės dalis nuo skerdyklos iki miesto ribos ir Klaipėdos gatvės atkarpa nuo Prezidento Smetonos gatvės iki Naujamiesčio gatvės. Tvarkyta Ukmergės gatvė nuo Laisvės aikštės iki arklių turgaus. Grįstos Elektros, Danutės ir Vilties gatvės. Elektros gatvė buvo išgrįsta tašytais akmenimis. Taip pat grįsta naujai tvarkyta turgavietė Klaipėdos gatvės gale. 1939 m. buvo išgrįsta Plūkių gatvė, Taikos alėja, Agronomijos gatvė, Liepų alėja, Algirdo ir dalis Basanavičiaus gatvės. Iš viso Respublikos laikais Panevėžyje išgrįsta apie 25 kilometrai gatvių. Miestas gražėjo, jame gausėjo ir gyventojų.