Individualiųjų gyvenamųjų namų staybos ypatumai Lietuvoje sovietmečiu

Siekiant pažaboti savivaliavimus statant individualius gyvenamuosius namus,1975 m. Lietuvoje priimti nauji tokią statybą reguliuojantys nuostatai. Vieni nuostatai reguliavo individualiąją statybą mieste, kiti – kaime. Visuose pirmiausia pabrėžiama, kad viena šeima gali staytis tik vieną namą arba butą, kurio gyvenamasis plotas neviršija 60 m², o naudingas negyvenamas plotas – 40 m². Išimtis gali būti padaryta tik gausiai arba turinčiai teisę naudotis papildomu gyvenamuoju plotu šeimai.

Kai kurie individualių namų savininkai statydami namą viršydavo nustatytą ploto normą: pasidalindavo namus su giminaičiais ar kreditoriais. Naujai buvo numatyta, kad jie už šį „šiurkštų pažeidimą“ turės atsakyti pagal Lietuvos SSR Civilinio kodekso 114 straipsnį. Prie tokių pažeidimų buvo priskiriamas ir savavališkas pastato ilgio, pločio ar aukščio keitimas, vidaus plano principų, atraminių konstrukcijų, architektūrinio sprendimo ir pastato vietos keitimas, priestatų ir antstatų, nenumatytų projekte, statyba.

Būta nesusipratimų skaičiuojant naudingą negyvenamą plotą. Jį sudarė virtuvė, prieškambariai, kolidoriai, uždara veranda, skalbykla, sanitarinis mazgas ir bute esantys sandėliukai. Kai kuriuose individualių namų projektuose tokios patalpos vadintos holais, skalbinių džiovyklomis, gėlių auginimo patalpomis ar kitaip ir būdavo nepriskaičiuojamos prie naudingo negyvenamojo ploto. Kad būtų išvengta tokių klaidų, Valstybinis statybos reikalų komitetas nustatė aiškią šio ploto skaičiavimo tvarką.

Visiškai uždrausta statyti pagal privačiai parengtus projektus.

Svarbiausių statybinių medžiagų sąrašas papildytas surenkamais betono ir gelžbetonio dirbiniais. Medžiagų pirkimas iš privačių asmenų turėjo būti pateisintas notaro patvirtinta pirkimo-pardavimo sutartimi. Statytojas taip pat privalėjo turėti dokumentus, patvirtinančius, kad teisėtai naudojosi transportu ir statybos mechanizmais. Šie dokumentai turėjo būti saugomi penkerius metus nuo tada, kai namas priimtas naudoti.

Miestuose, be gyvenamojo namo, leista statyti iki 25 m² garažą (jeigu statytojas turėjo automobilį arba motociklą su priekaba), vieno aukšto iki 20 m² ūkinį pastatą su pastoge arba be jos ir vieną iki 20 m² ploto šiltnamį.

Užkertant kelią namų statybai siekiant pasipelnyti, nuostatuose numatyta, kad sklypų negali gauti asmenys, kurie buvo pasistatę namą per pastaruosius 20 metų.

Nustatyta nauja sklypų suteikimo tvarka: norintis pasistatyti namą mieste arba miesto tipo gyvenvietėje, privalėjo paduoti pareiškimą savo darbovietėje. Čia pareiškimai būdavo svarstomi, tenkintini prašymai įtraukiami į įskaitą. Beje, sklypai teikti tik tiems asmenims, kurie toje vietoje be pertraukos gyveno arba dirbo ne mažiau kaip penkerius metus, išskyrus nuostatuose numatytus asmenis, turinčius pirmenybės teisę gauti sklypus: tai revoliucionieriai, buvę sovietiniai partizanai, Antrojo pasaulinio karo invalidai ir kiti.

Didesni reikalavimai kelti priimant baigtus statyti namus. Mieste, kol namas nepriimtas, jame neleista apsigyventi ir prisiregistruoti.

Emilija Juškienė

Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresn. muziejininkė