Iš Algirdo gatvės istorijos

Šiandien Algirdo gatvė Panevėžyje gana ilga. Ji prasideda nuo Ramygalos gatvės miesto centre, ties Infekcinių ligų klinika, ir tęsiasi rytų kryptimi iki pat miesto pakraštyje esančio Velžio kelio. Su Algirdo gatve kertasi net 10 kitų gatvių: J. Žemaitės, Sirupio, J. Basanavičiaus, Kęstučio, Rambyno, Margių, Vytauto, Staniūnų, Sėlių ir Jotvingių.

Tarpukariu Algirdo gatvė buvo gerokai trumpesnė. 1937 m. ji pradėta grįsti akmenimis. Tuomet Algirdo g. 9 gyveno Kazys Tručionis – svarstyklių „meisteris“, netgi turėjęs telefoną, kurio numeris buvo 360 (Lietuvos telefono abonentų sąrašas 1929 metams, Kaunas, 1929, p. 245).

Tarpukariu už telefono „įtaisymą“ name, nuo telefonų stoties nutolusiame iki dviejų kilometrų, abonentas privalėjo susimokėti. Kur būdavo daugiau kaip 1 000 abonentų – 125 Lt, kur daugiau kaip 300 abonentų – 100 Lt, kur 300 arba mažiau abonentų – 75 Lt (Lietuvos telefono abonentų sąrašas 1929 metams, Kaunas, 1929, p. 3–5). Abonento atstumas nuo telefono stoties buvo matuojamas „tiesia kryptimi“. Už telefono įrengimą toliau kaip 2 km nuo stoties už kiekvienus 100 metrų abonentas mokėdavo taip: kur jau buvo pravesta linija – 20 Lt, kur jos nebuvo – 60 Lt. Abonentas, pristatęs stulpus telefono įvedimo linijai pastatyti, mokėdavo 35 Lt. Telefoną buvo galima perkelti iš vienų namų į kitus, tame pačiame bute iš vieno kambario į kitą už 15 Lt, papildomo klausomojo prietaiso prijungimas kainavo 30 Lt. Abonentas, nenorintis laukti eilėje,  susimokėdavo trigubai. Skelbta, kad „visi už nustatytą mokestį padaryti įtaisymai yra valstybės nuosavybė“. Už abonento išjungimą dėl „neįmokėjimo nustatytu laiku priklausančių mokesčių“ reikėjo susimokėti 2 Lt. Mėnesio abonentinis mokestis buvo dviejų rūšių. Pirmai grupei priklausė aparatai, „įtaisyti“ valdžios, savivaldybės įstaigose, bankuose, „krautuvėse, viešbučiuose, pramonės įstaigose, kinematografuose, pirklių, pramonininkų, gydytojų, advokatų, rangovų, firmų atstovų butuose“ ir visose kitose vietose, kur telefonu naudotasi kolektyviai arba viešai. Antra grupė – aparatai, „įtaisyti privatiniuose butuose, kuriuose gyvena tik viena šeimyna ir telefonu naudojasi tik buto savininkas ir jo šeimynos nariai“. Taip pat paprastas mokestis imtas už labdarybės ir kultūros įstaigų telefonus. Vietose, kur būdavo daugiau kaip 1 000 abonentų ir telefono stotys veikdavo visą parą, pirmai grupei priskirti abonentai mokėdavo 35 Lt, antros grupės – 15 Lt. Ten, kur stotys veikdavo 8 ir mažiau valandų, už mėnesį mokėdavo 10 arba 5 Lt.

Sovietmečiu Algirdo gatvės pavadinimas niekam neužkliuvo ir nebuvo pakeistas, nors kitos gatvės buvo pervadintos sovietinei valdžiai priimtinesniais pavadinimais.

1953 m. Panevėžio m. valdžia priėmė sprendimą „Dėl detaliai išplanuoto kvartalo užstatymo tvirtinimo“. Nuspręsta rajone tarp Vilniaus, Ramygalos, Algirdo gatvės tąsos ir Basanavičiaus gatvių statyti išimtinai mūrinius vieno ir dviejų aukštų individualios statybos namus.

XX a. 6 deš. miesto valdžia skyrė panevėžiečiams žemės plotus po 600 m² individualiems namams statyti Algirdo, Vytauto ir kitose šalia esančiose gatvėse. Valdišką statybą nuspręsta vykdyti šalia Ramygalos ir Vilniaus gatvių. Taip pat tuomet nuspręsta gatvę, „einančią iš Vilniaus gatvės lygiagrečiai su Ramygalos gatve, pavadinti Julijos Žemaitės vardu, o skersgatvį, išeinantį iš Basanavičiaus gatvės, pavadinti Kapsuko Mickevičiaus skersgatviu“ (Šiaulių regioninio valstybės archyvo Panevėžio filialas, f. 14, ap. 1, b. 80, l. 53).

Algirdo g. 38 XX a. 6 deš. buvo įsikūrusi vadinamoji Valymo kontora. Ji rūpinosi miesto švara ir veikė kaip Panevėžio miesto Vykdomojo komiteto Komunalinio ūkio skyriaus padalinys. Vėliau Algirdo g. imti statyti daugiabučiai gyvenamieji namai.

Sovietmečiu didžiuliame pastate Algirdo g. 14 veikė Miesto telefono ryšių centras. Čia buvo viršininko, inžinierių, technikų kabinetai, Linijų-kabelių skyrius, dirbtuvės, automatinės salės, telefonų gedimų biuras, buvo atliekamas telefonų aparatų remontas, veikė miesto informacinė tarnyba telefonu 09.

Telefono aparate surinkus numerį 09, atsiliepdavo informacinės tarnybos darbuotojos, prie pultų dirbusios visą parą. Išgirdusios miesto ar rajono gyventojo vardą, pavardę ir adresą, jos privalėjo suteikti informaciją: skubiai surasti ieškomos įstaigos ar asmens telefono numerį. Tuometinės Ryšių ministerijos instrukcijoje buvo nurodyta, kad kiekviena darbuotoja per valandą turi aptarnauti 77 žmones. Kai klientas norėdavo paklausti, pulte užsidegdavo lemputė, o kartais net ir kelios. Ši paslauga buvo labai paklausi. Vienai prie pulto sėdinčiai darbuotojai piko valandomis tekdavo atsakyti į 250–270 užklausimų per valandą, o per pamainą – net į 1 500 užklausimų.

Ypatingas daugiabutis namas Algirdo gatvėje pažymėtas 54 numeriu. Čia 1996 m. įrengtas Panevėžio miesto teatro įkūrėjo, ilgamečio režisieriaus Juozo Miltinio (1907–1994) memorialinis butas, priklausantis Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešajai bibliotekai. Bute saugomas Juozo Miltinio fondas, pripažintas nacionalinės reikšmės kolekcija bei įtrauktas į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą.

Sovietmečiu Algirdo g. 23 buvo įsikūrusios Panevėžio rajono kinų tinklo remonto dirbtuvės. 33 name veikė vaikų darželis „Vilnius“. Algirdo g. 43 buvo Panevėžio Pramkombinato patalpos. Algirdo g. 25, vėliau 92 veikė parduotuvės. Algirdo g. 90 ir 94 buvo Autobusų parko bendrabučiai.

Algirdo gatvėje sovietmečiu gyveno darbštūs ir sumanūs žmonės. Miesto laikraščio redakcija yra  gavusi anoniminį laišką, kuriame informuota, kad šioje gatvėje vieno namo gyventojai įsitaisė mėsos rūkyklas. Jie rūkė mėsą ir dešras ne tik sau, bet ir kaimynams. Sovietmečiu buvo draudžiama individuali veikla, nešusi piliečiui pelną. Už vadinamąją spekuliaciją buvo numatyta net baudžiamoji atsakomybė. O šiandien šiuos Algirdo gatvės darbštuolius būtų galima pagirti už sumanumą ir verslumą.

Emilija Juškienė

Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresn. muziejininkė