Naujų daugiabučių namų statybos. Panevėžys, 1979 m. Juliaus Vaicekausko nuotr. Iš Panevėžio kraštotyros muziejaus rinkinių.

Iš daugiabučių gyvenamųjų namų statybų istorijos

Žvelgiant per istorinių laikotarpių prizmę, galima pastebėti, kad gyvenamieji būstai miestuose tobulėjo nuo primityviausio pastato iki sudėtingų konstrukcijų daugiabučių.

Patys pirmieji daugiabučiai gyvenamieji namai Lietuvoje pradėti statyti XX amžiaus pradžioje, kai iš kaimų į miestus plūstantiems gyventojams, ėmusiems dirbti fabrikuose ir gamyklose, reikėjo nedidelių butų nuomai. Lietuvoje tokius namus ėmė statyti turtingi užsakovai ir mecenatai. Pavyzdžiui, Vilniuje pirmuosius pigius namus darbininkams ir smulkiesiems tarnautojams statė Lietuvos visuomenės veikėjas, verslininkas Juozapas Montvila. Jo dėka ėmė rastis daugiaaukščių bei mažaaukščių blokuotų gyvenamųjų namų. Darbininkų namų kompleksai, dažniausiai statyti prie gamyklų ir fabrikų, užterštose teritorijose, užimdavo nedidelį plotą. Darbininkams skirtuose butuose nebuvo nei vonios kambarių, nei sanitarinių mazgų.

Vėliau nuomai imti statyti prabangesni, modernesni daugiabučiai, kuriuose ėmė kurtis pasiturintys miestiečiai bei vidutines pajamas gaunantys gyventojai. Pirmasis pasaulinis karas nutraukė natūralią architektūros raidą. Rusijoje po revoliucijos, kai gyvenamojo ploto trūko dar labiau, erdvūs daugiabučiai buvo pertvarkyti į komunalinius butus, kur viename kambaryje būdavo apgyvendinama visa šeima.

Tarpukaris

Lietuvoje daugiabučių gyvenamųjų namų statyba tarpukariu nė kiek neatsiliko nuo Vakarų Europos. Modernios idėjos plito iš Vakarų Europos ir JAV. Statant daugiabučius namus diegtos naujos technologijos – pradėtos naudoti gelžbetoninės perdangos, formuota koridorinė buto sistema ir kita. Butuose atsirado sanitariniai mazgai. Daugiabučius namus statė bankininkai ir kiti tarnautojai. Pirmuosiuose tokių namų aukštuose būdavo įrengiamos parduotuvės. XX a. 4 deš. Lietuvoje pradėti statyti kooperatiniai namai. Pramoniniuose rajonuose statyti pigūs butai neturtingiems gyventojams.

Pasak architektūrologo Evaldo Vilkončiaus, tarpukariu didelių daugiabučių namų Panevėžio mieste  beveik nestatyta. Pastatyti vos keli namai, kuriuose buvo daugiau nei vienas butas. Vienas iš jų yra trečiajame dešimtmetyje statytas trijų aukštų pastatas Kranto g. 29. Vėliau, 1932 m., pradėtas statyti iki šiol išlikęs didelis trijų aukštų kunigo Antano Kungio namas Katedros ir Stoties gatvės kampe. Apie 1937–1939 m. dabartinėje Kerbedžio g. 16 pastatytas gana modernios išvaizdos dviejų aukštų keliabutis namas siaurojo geležinkelio stoties tarnautojams. Nemaži keliabučiai namai 1939 m. pradėti statyti P. Puzino g. 2 ir Respublikos g. 54 (gydytojo Stasio Mačiulio namas). Bet šie pastatai sovietmečiu rekonstruoti ir prarado autentišką išvaizdą. Tarpukariu Panevėžyje pastatyta ir daugiau nedidelių dviejų–trijų butų namų.

Sovietmetis

Sovietmečiu daugiabučiai namai projektuoti laikantis politiškai ideologizuotų normatyvų. Buvo svarbu masiškai aprūpinti žmones nors ir minimaliu gyvenamuoju plotu. Po Antrojo pasaulinio karo niveliavus visus socialinius sluoksnius, atsirado masinės daugiabučių statybos poreikis. Esminis lūžis būstų satyboje įvyko 1955 m., kai to meto valdžia priėmė nutarimą, kuriuo remiantis buvo parengti nauji tipiniai projektai, pagal kuriuos namai statyti visoje Lietuvoje. Siekiant taupumo ir ekonomiškumo, butai buvo maži, su pereinamais kambariais. Sparčiai vystantis pramonei, gyvenamosios statybos tempai buvo tiesiog milžiniški. Lietuvoje sparčiai augo miestai.

1957 m. Panevėžyje radosi daugybė naujų statybų aikštelių. Nemaža dalis jų priklausė įmonėms ir fabrikams, stačiusiems gyvenamuosius namus savo darbininkams. „Nevėžio“ fabrikas Anykščių gatvėje statė šešiolikos butų namą savo darbuotojams. Jau trečią gyvenamąjį namą Agronomijos (dab. Marijonų) gatvėje savo darbininkams statė Linų kombinatas. Dvidešimties butų namas statytas geležinkeliečiams.

Pasak E. Vilkončiaus, sovietmečiu Panevėžyje daugiabučiai pagal tipinius projektus pastatyti Ukmergės g. 9, 19, 21, 25 (trijų aukštų daugiabučiai, skirti sovietiniam kariniam daliniui) bei repatrijavusiems asmenims skirtas namas Ramygalos g. 15. Vėliau keli daugiabučiai pagal tipinius projektus pastatyti šalia Klaipėdos gatvės bei aikštėje prie dabartinės Švč. Trejybės bažnyčios.

Septintajame dešimtmtmetyje mūriniai daugiabučiai pastatyti dabartinėje Vilniaus gatvėje ir Liepų alėjoje. Ilgainiui plytiniai namai nebeatitiko išaugusių poreikių, teko ieškoti naujų sprendimų. Sukurti nauji gyvenamųjų namų tipiniai projektai.

Stambiaplokščių namų statybos pradžia Lietuvoje galima laikyti 1959 m. pabaigą, kai Vilniuje beveik per du mėnesius buvo sumontuotas penkiaaukštis 80-ties butų gyvenamasis namas. Panevėžyje pirmieji stambiaplokščiai namai pastatyti septintojo dešimtmečio pradžioje Smėlynės gatvėje.

Tipiniai daugiabučių gyvenamųjų namų projektai buvo nuolatos atnaujinami ir koreguojami net keletą kartų. 1974 m. pakoreguotos statybos ir projektavimo normos leido projektuoti didesnes virtuves nei vadinamosios chruščiovinės.

Pirmąjį devynaukštį pastatą Panevėžyje 1966 m. šalia visuomeninio prekybos centro „Bičiulis“, P. Rotomskio (dabar Marijonų) g. 29, pastatė Panevėžio statybos tresto 56-oji statybos valdyba. Jame buvo įrengti 108 mažagabaritiniai, nuo 12 iki 22 m2 dydžio, viešbučio tipo kambariai, kuriuose vietoj vonių buvo įrengti dušai. Liftą devynaukštyje sumontavo specialistai iš Leningrado. Nuo šio namo stogo visas Panevėžys matėsi kaip ant delno. Juokauta, kad čia apsigyvenusiems futbolo mėgėjams nereikės pirkti bilieto į stadioną – futbolo rungtynes galės stebėti neišeidami iš namų, atsisėdę prie lango.

Iki 1965 m. tiek Vilniuje, tiek kituose Lietuvos miestuose gyvenamieji daugiabučiai namai daugiausia buvo statomi laisvuose sklypuose arba rekonstruojamose miesto dalyse. Kokių senų pastatų būta centrinėse Panevėžio gatvėse, iliustruoja šis pavyzdys: 1953 m. Panevėžyje miesto valdžios sudaryta komisija, kurioje buvo miesto vyr. architektas, sanitarinės epidemiologinės stoties bei priešgaisrinės apsaugos atstovai, patikrino sodybą Gegužės 9-osios (dab. Vasario 16-os) g. 18 ir rado medinį nameliuką, vos trijų metrų aukščio, su įlūžusiu stogu, prakiurusiu kaminu. Komisija pasiūlė jį nugriauti, nes jis „gadina miesto vaizdą“ ir jame nesaugu gyventi (Šiaulių regioninio valstybės archyvo Panevėžio filialas, f. 14, ap. 1, b. 80, l. 285).

Nuo 1966 m. daugiaaukščių namų statybos persikėlė į laisvas priemiesčio teritorijas, kur pradėjo kurtis stambūs kvartalai. Tokiose priemiesčio zonose namų pirmuosiuose aukštuose parduotuvės jau nebuvo įrenginėjamos. Vilniuje pirmuoju tokiu gyvenamuoju rajonu laikomi Žirmūnai.

Panevėžyje iš tokių daugiausia penkiaaukščių stambiaplokščių namų 1966 m. pradėtas formuoti Tulpių gyvenamasis rajonas. 1970 m. Klaipėdos gyvenamajame rajone statyti penkiaaukščiai ir devynaukščiai namai, 1978 m. tarp Velžio kelio, Beržų, Aukštaičių ir Staniūnų gatvių iškilo Žemaičių kvartalas. 1981 m. pradėtas statyti Pilėnų kvartalas. 1984 m. pastatyti pirmieji Kniaudiškių gyvenamojo rajono namai.

E.Vilkončius pastebi, jog daugiausia tipinių stambiaplokščių namų statyta Tulpių, Klaipėdos ir Kniaudiškių rajonuose. O Žemaičių ir Pilėnų rajonuose statyti mūriniai daugiabučiai. Devintajame dešimtmetyje Pilėnų, Kniaudiškių ir Klaipėdos rajonuose dar pradėti statyti daugiabučiai iš monolitinio gelžbetonio.

Stambiaplokščius namus Lietuvoje statė keturi namų statybos kombinatai – Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir Šiaulių. Plytinių namų projektų rengta nedaug. O stambiaplokščiai namai turėjo nemažai trūkumų: jie buvo pralaidūs lietaus vandeniui, juose buvo prasta vidaus sienų garso izoliacija ir kt.

Išskiriami keli sovietmečiu statytų daugiabučių gyvenamųjų namų raidos etapai: 1959–1967 m. laikotarpis vadinamas pirmąja karta, 1967–1978 m. – antrąja karta, 1978–1990 m. – trečiąja karta ir 1982–1991 m. – ketvirtąja karta (V. Gerdvilis, Daugiabučių funkcinės struktūros raida Lietuvoje, Vilnius, 1912, p. 55).

Pasak E. Vilkončiaus, Panevėžyje buvo pastatyta ir keletas individualiai suprojektuotų daugiabučių. Septintojo dešimtmečio pabaigoje Laisvės a. pastatytas vadinamasis „Šypsenos“ daugiabutis (archit. N. Garbaliauskienė). 1986 m. pagal architekto G. Balčiūno projektą Vilniaus ir Ramygalos gatvės kampe pastatytas gelsvos spalvos daugiabutis. Aštuntajame dešimtmetyje šalia Basanavičiaus gatvės pastatytas bene didžiausias daugiabutis Panevėžyje.

Atgavus nepriklausomybę, Lietuvoje pasikeitus politinei ir sociokultūrinei situacijai, sparčiai keitėsi ir gyvenamųjų namų projektavimas.

Emilija Juškienė

Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresn. muziejininkė


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: