AtodangosIstorijos puslapiaiNAUJAUSIOS ŽINIOS

Kai Senvagė keitė miesto veidą

Panevėžiečiams per miestą ir jo apylinkes tekanti Nevėžio upė yra ypatinga – nuo jos pavadinimo kilo ir miesto vardas. Turbūt ne kiekvienas žino, kad pačiame miesto centre tam tikrą atkarpą nuo vieno iki kito tilto Nevėžis teka ne savo natūralia vaga, bet dirbtinai iškastu kanalu – Senvagė nėra gamtos dovana. Tarpukariu miestiečiai čia supylė pylimą, kad patvinęs Nevėžis nebeardytų kairiojo kranto. Mat šioje vietoje Nevėžis, darydamas staigų posūkį, kelė pavojų miesto gyventojams. Tarpukariu kanalo kasimo reikalas buvo glaudžiai susijęs su miesto švarinimo ir tvarkymo bei kanalizacijos įvedimo poreikiu. Miesto centre esanti senoji Nevėžio vaga, šiandien vadinama Senvage, XX a. 8 – 9 deš. pr. buvo sutvarkyta ir šiuo metu yra viena gražiausių poilsio vietų mieste. Kodėl prireikė tiesinti Nevėžio vagą ir kaip vyko Senvagės tvarkymo darbai? Senvagės istoriją galima suskirstyti į keletą etapų.

1-as etapas – Nevėžio laisvė

Nevėžis šioje vietoje ilgus amžius per miestą tekėjo aštriu vingiu, darydamas staigų posūkį. Be abejonės, tai buvo nuostabus reginys. Yra išlikusių nemažai nuotraukų, liudijančių tai. Užlietas didelis plotas atrodė kaip didelis ežeras tarp senojo ir naujojo Panevėžio. Tarpukariu Nevėžiui užšalus, prie netoliese esančio Laisvės tilto šauliai kasmet įrengdavo čiuožyklą, kurioje skambėjo muzika, buvo rengiamos čiuožimo varžybos. Vasarą čia buvo galima buvo maudytis.

2-as etapas – tamsioji Nevėžio vingio pusė

Antrasis Senvagės istorijos tarpsnis prasideda tada, kai imta suprasti, kad Nevėžis šioje vietoje turi ir kitą, tamsiąją savo veido pusę. Gausūs pavasariniai potvyniai pridarydavo daug žalos, ne tik ardė kairįjį Nevėžio krantą, bet ir užliedavo šalia esančias teritorijas, gatves. Iškilo pavojus Kranto gatvės pastatams, medžiai sviro upėn.

Gausėjant gyventojų skaičiui, didejo Nevėžio upės vandens užterštumas, nyko žuvys. Nesant kanalizacijos, į Nevėžį buvo pilamos ir metamos įvairios atliekos. Vasarą upės vandeniui nusekus, palikdavo išdžiūvę nešvarumai, kaupdavosi mikrobai, skraidydavo pulkai musių. Tuometinė spauda rašė, kad Panevėžyje išsiplėtojo šiltinės epidemija ir keletas asmenų nuo tos ligos mirė. Daug kas skųsdavosi, kad to priežastis yra minėtas Nevėžio vingis, per vasarą nusekęs, apžėlęs žolėmis. Toji smarvė itin nemaloni būdavo šalia Nevėžio upės gyvenantiesiems, nes tai kaitra, tai smarvė bei išdžiūvę nešvarumai plito dulkių ir mikrobų pavidalu. Literatūroje nutylima, tačiau, pasak tuometinės spaudos, nesant kanalizacijos, nuošalesnės vietos mieste buvo virtusios „tupyklomis“. Buvo svarbu nedelsiant spręsti šią problemą ir padaryti galą tvyrantiems nešvarumams.

Miesto gydytojas uždraudė naudotis užkrėstu Nevėžio vandeniu: „Nevėžio upės vanduo apkrėstas vidurių šiltinės bakterijomis. Griežtai draudžiama upės vandeny skalauti baltinius, vandenį vartoti grindų plovimui, jame maudytis.“ 1937 m. Panevėžio apskrities viršininkas išleido naują privalomą įsakymą švarai miestuose, miesteliuose, bažnytkaimiuose ir kurortuose palaikyti. Jame sakoma, kad viešose vietose draudžiama mėtyti šiukšles ir pilti pamazgas, kad šalia esančių namų savininkai valytų šaligatvius, vandeniui nubėgti skirti gatvių ir šaligatvių grioveliai turi buti tvarkingi, gatvės per karščius turi būti laistomos, rūbai negali būti džiovinami į gatvės pusę, nešvarumai iš išviečių ir pamazgų duobių turi būti išpilami tik už miesto ribų. Nurodoma, kad nusižengę šiam privalomam įsakymui bus baudžiami administraciniu būdu pinigine bauda iki 1 000 litų arba areštu iki vieno mėnesio.

3-ias etapas – tarpukariu suformuota užtvanka, pradėti kanalizacijos ir vandentiekio darbai

Kad žmonės neterštų upės ir aplinkos, 1935 m. kovo mėn. Panevėžio miesto valdžia nusprendė ruoštis kanalizacijos pravedimo darbams mieste. Kanalizacijos darbai mieste pradėti vykdyti 1937 m. – padėtas pirmasis kanalizacijos vamzdis. 1940 m. buvo pravestas centrinis kanalizacijos vamzdis ir daugelis privačių namų prie jo prisijungė. Vis dėlto buvo ir nepatogumų – žiemą, esant dideliems šalčiams, kanalizacijos vamzdžiai daug kur užšaldavo.

Taip pat buvo būtina iškasti Nevėžiui naują vagą, kad jis savo vandenis miesto centre plukdytų tiesiau. Iš pradžių supiltas pylimas, nuleidus Senvagės vandenį, tvarkyta vaga ir krantinės. Taip buvo suformuota užtvanka, sauganti nuo Nevėžio potvynų, nupjautas „amžinasis“ medis

prie kurio panevėžiečiai mėgdavo fotografuotis. Užlyginus senąją vagą susidariusioje nemažoje aikštėje buvo tikimasi įrengti gražų miesto parką, kuris sparčiai augančiam miestui buvo reikalingas. Tik baimintasi, kad pavasario potvyniai neišardytų naujosios vagos krantų.

Taip pat buvo rūpinamasi ir vandentiekio darbais. 1935 m. laikraštis „Panevėžio garsas“ rašė: „Vandentiekis ketinamas gal kitais metais pradėti miestui taisyti. Taigi tie, kurie dabar kaštuojasi įsitaisydami vandentiekius be reikalo pinigus mėto, nes per prievartą turės prie miesto vandentiekio prisijungti, kaip Kaune yra.“

4 –ias etapas – nauja vaga iškasta, bet Senvagė lieka apleista

Panevėžiečiai atsimena, kad Senvagės vietoje telkšojo dumblina bala, augo krūmokšniai, tyvuliavo nešvarus, nenutekantis vanduo, veisėsi karosai. Aplinkiniai gyventojai čia laisvalaikiu užsukdavo, žaisdavo vaikai.

5-as etapas – Senvagės rekonstrukcija

Senvagę sutvarkyti buvo numatyta pagal 1967 m. parengtą miesto centro detalaus išplanavimo projektą. Projektą parengė Kauno pramoninės statybos projektavimo instituto specialistai. Numatyta sąmatinė statybos darbų vertė buvo 2 milijonai rublių.

1972 m. imtasi rekonstrukcijos. Šlaitams formuoti buvo privežta 12 000 kubinių metrų molingo ir 41 000 kubinis metras paprasto grunto.

Beveik visą XX a. 8 deš. tęsėsi darbai: buvo išvalytas dugnas, išryškėjo būsimos poilsio zonos kontūrai. Melioratoriai tvarkė šlaitą, sutvirtino upės vagą, įrengė laiptus, fontaną. Darbus atliko Panevėžio savivaldybės staiga – Kelių statybos remonto valdyba. 1981 m. vyko iškilmingas atidarymas. Valstybinė komisija priėmė sutvarkytą Nevėžio Senvagės žemutinę terasą. Vėliau tvarkymo darbai dar tęsėsi višutinėje terasoje, atsirado apie 3 ha vandens telkinys.

Emilija Juškienė

Panevėžio kraštotyros muziejaus

Istorijos skyriaus vyresnioji muziejininkė

Tags

Siūlome perskaityti

Panevėžio naujienos

Aukštaitijos naujienos

Komentarai

Lietuvos naujienos

Kultūros naujienos

Laisvalaikis

AINA TV

Istorijos puslapiai

Bendruomenės naujienos

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Back to top button