Kaip rankų darbas Panevėžio įmonėse buvo keičiamas mechanizuotu? (XX a. 6 deš.)

Sovietų Sąjungoje (į kurios sudėtį įėjo ir Lietuva) buvo skatinama įmonių darbuotojų iniciatyva gamyboje diegiant technines naujoves, taip vadinami racionalizaciniai pasiūlymai. Tokiuos pasiūlymus pripažindavo ir priimdavo atitinkamų padalinių vadovai.

Pasiūlytų ir įdiegtų naujovių autorių nuotraukos kabėdavo įmonių ir įstaigų garbės lentose, jiems būdavo išduodami racionalizacinių pasiūlymų pažymėjimai, mokami atlyginimai, kurių dydis priklausydavo nuo gaunamų rezultatų. Pateikiama keletas pavyzdžių, kurie rasti 1955 m. miesto laikraštyje.

Pramonės kombinato baldų gamybos patobulinimai

Panevėžio pramkombinato (jo gamybiniai cechai buvo išsimėtę po visą miestą) Baldų cecho faneruotojo P. Aušros uždavinys buvo faneruoti spintų viršų ir apačią. 1955 m. darbuotojas apie savo racionalizacinį pasiūlymą pasakojo: „Anksčiau šis darbas labai ilgai užsitęsdavo ir buvo laikomas viena iš sunkiausių gamybinių operacijų. Kai mes turėdavome jau paruoštus spintos šonus, tuomet juos sustatydavome, uždėdavome dar neužfaneruotus viršų ir apačią ir tiksliai pagal spintos kampų apvalumą, nupjaudavome viršaus ir apačios kampus, tuomet vėl išardydavom spintą ir imdavome faneruoti viršų ir apačią. Mes negalėjome tiksliai iš anksto nuapvalinti viršaus ir apačios kampų dėl to, kad spintų kampai buvo apvalinami rankiniu būdu ir būdavo nevienodi. Aš pradėjau ieškoti būdų šiai nesudėtingai, bet ilgai trunkančiai gamybinei operacijai paspartinti. Drauge su staliumi Nekrošiumi ir frezuotoju draugu Balčikoniu padarėme specialius peilius frezavimo staklėms, kurios išpjauna vienodai apvalų spintos kampą“. Šis darbo proceso patobulinimas leido darbuotojams iš karto nustatyti spintos viršaus ir apačios kampų apvalumą. Tuo būdu pavyko paspartinti gamybą: darbuotojai užfaneruoja jiems pavestas paruošti detales iš anksto ir sustatę spintą, ją iš karto siunčia į dažymo-lakavimo skyrių. Kaip teigta, spintų išleidimas iš šio skyriaus padidėjo dvigubai, o vienos spintos išleidimui sutaupomos dvi valandos.

Gaminiai žaizdre nebeperdegdavo

O štai to paties Pramonės kombinato Mechaninių dirbtuvių ašių gaminimo brigados dirbantieji „diena iš dienos kovodami už gamybinių užduočių įvykdymą pirma laiko“, kėlė darbo našumą. Cecho vedėjas „draugas“ Valys, perdirbo anksčiau antracitu (iškasamos anglys) kūrenamą žaizdrą ir  pritaikė jį kūrenti gazoliu (dyzeliniai degalai). Toks žaizdro šildymo pakeitimas įgalino kiekvienai porai ašių sutaupyti po 76 kapeikas. Įmonės dirbantieji džiaugėsi, kad tokiu būdu per metus sutaupydavo daugiau kaip 4 tūkstančius rublių valstybinių lėšų. „Draugo“ Valio pasiūlytas patobulinimas leido pagerinti ir gaminių kokybę: nebepasitaikydavo geležies perdeginimų žaizdre, todėl visi gaminiai buvo išleidžiami tik pirmos rūšies.

Cukraus fabriko šaltkalvio racionalizaciniai pasiūlymai durpių gabenimo klausimu

A. Astikas, dirbantis Panevėžio Cukraus fabrike, atskleidė savo darbo įmonėje paslaptis: „Man, kaip šaltkalviui, tenka gamyboje susidurti su įvairia ir sudėtinga technika, įrengimais. Modernių tėvyninių staklių bei automatų pagalba atlieku įvairiarūšes darbo operacijas, užduotis. Darbo eigoje aš pastebėjau, kad skirtingų rūšių stakles galima patobulinti pakeičiant jų darbo našumą, gamybinį pajėgumą. Kartais nors ir maža techninė naujovė, racionalizacija gerina gamybinių  operacijų kokybę, mažina gaminių savikainą, stiprina ekonominį režimą […]. Ne vienas gamyklos darbininkas nustebtų, jei pasakyčiau, kad tokiai stambiai įmonei, kaip Cukraus fabrikas, kur visa gamyba atliekama mašinų pagalba, dar reikalinga mechanizacija ir patobulinimai“. Novatorišką  indėlį darbuotojai tuo metu įnešė likviduojant rankinį darbą pervežant durpes Gailių ir Užubalių durpynuose. Čia pasižymėjo durpynų skyriaus viršininkas A. Gordijenko ir ir vyr. mechanikas Ramanauskas, sukonstravę motovežį durpėms pervežti. Kuomet pastebėta, kad motovežis nėra  pilnai apkrautas, buvo pasiūlyta padidinti vagonėlių tūrį. Apskaičiuota, kad didesnio tūrio vagonėliai per trumpesnį laiko tarpą perveš daugiau durpių. Staliams padedant ant vagonėlių rėmų buvo padaryti mediniai dviejų tipų „kuzovai“ (kėbulai). Teigta, kad tokiu būdu bendras vagonėlių tūris padidėjo daugiau kaip tris kartus, o komplektuojant motovežių sąstatą po 10-14 vagonėlių žymiai paspartėjo durpių pervežimo darbai.

Mechanizuotas virvių vijimo cechas

XX a. 6 deš. Šiaulių srities Panevėžio m. gamybinė kooperatinė artelė „Raudonasis spalis“ gamino virves, špagatą, pakinktus, molinius indus, teikė milų (storas veltas audinys) vėlimo ir dažymo paslaugą.

Iki 1953 m. pakulų apdirbimas ir virvių vijimas buvo atliekamas rankiniu būdu, kartais produkcija išeidavo nekokybiška, todėl buvo machanizuotas virvių vijimo cechas. Gauta mašina pirminiam pakulų apdirbimui pavadavo dešimties-dvylikos žmonių darbo jėgą. Taip pat buvo mechanizuotas ir virvių vijimo darbas.

Racionalizatorių pasiūlymų nebespėja įgyvendinti

Vystyti racionalizatorinį sąjūdį, žadinti darbininkų išradingumą, kūrybingumą – buvo bene svarbiausias to meto uždavinys. Taip pat vadovai buvo raginami laiku imtis priemonių, kad racionalizatorių pasiūlymai laiku būtų įdiegti gamyboje. Deja, pastebima, kad kai kuriose miesto įmonėse darbas su racionalizatoriais buvo apleistas. Šių įmonių racionalizacijų ir išradimų biurai „nė piršto nepajudina“, kad darbininkų pasiūlymai būtų įteikti įgyvendinimui.

Panevėžio fabriko „Lietuvos muilas“ muilo virėjas, darbo pirmūnas Jonas Urbonas įmonės kieme prie statinių su muilui virti skirtais riebalais. 1959 m. 

Nuotraukos iš Panevėžio kraštotyros muziejaus rinkinių. 

Emilija Juškienė
Panevėžio kraštotyros muziejaus
Istorijos skyriaus vyresn. muziejininkė


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Sponsored video


Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: