Medinių trobesių dažymas tarpukariu

Tarpukario laikotarpiu dauguma namų Lietuvos kaimuose ir miesteliuose buvo mediniai. Nemažai tokių trobesių buvo ir didesniuose miestuose. Teigta, kad jei kraštas kultūringas, nesvarbu, medinė ar mūrinė statyba jame vyrauja. Svarbu, kad statiniai būtų tvarkingi ir trobesiai atrodytų gražiai.

Nuo seno Lietuvoje buvo įprasta medinių trobesių visai nedažyti. Dažniausiai tik nugruntuodavo kai kurias detales (langus, langines, rečiau duris ir pan.). Po kelerių metų mediniai trobesiai papilkėdavo, atrodydavo prasčiau, sumenkdavo ir jų vertė.

Buvo patariama pastačius naujus namus, juos nudažyti pirmaisiais ar antraisiais metais. Siūlyta atkreipti dėmesį į keliomis spalvomis dažytas senovines lietuvių liaudies skrynias, svirnelių duris ir savitą spalvų derinimą bei grožio pajautimą pritaikyti dažant namus.

1934 m. Lietuvoje išleista brošiūra „Trobėsių dažymas“, kurioje jos autorius architektas Vladas Švipas (g. 1900 m. Palėvenėje (Pušaloto vlsč.) – m. 1965 m. Niujorke) patarė, kaip gražinti Lietuvoje statomus medinius namus. 1923–1924 m. V. Švipas mokėsi meno mokykloje Dresdene, 1924–1926 m. – Bauhauzo mokykloje Veimare. Nuo 1929 m. dirbo Žemės ūkio rūmų Kaune Statybos skyriaus vedėjo padėjėju, vėliau vedėju. 1940–1944 m. dirbo Žemės ūkio komisariato Kapitalinės statybos valdybos viršininku, Statybos valdybos direktoriumi. 1942–1943 m. dėstė Vytauto Didžiojo universitete Kaune. 1944 m. V. Švipas pasitraukė į Vokietiją, 1949 m. persikėlė į Jungtines Amerikos Valstijas. Dirbo architektūros biure, suprojektavo mokyklų, ligoninių, administracinių pastatų.

Pagal V. Švipo projektus Kaune pastatyti penki gyvenamieji namai, Pušalote – paminklas žuvusiems už Lietuvos laisvę 1919–1920 m. (1929).

V.Švipas ragino Lietuvos miestų ir kaimų gyventojus „iš baudžiavos laikų užsilikusį“ pilką medinių pastatų „rūbą“ keisi gražiu spalvotu. Jis teigė, kad Švedija ar Suomija, kur vyrauja medinė statyba, atrodo ne blogiau už Vokietiją ar Angliją, – kraštus, kur vyrauja mūrinė statyba.

Leidinyje „Trobėsių dažymas“ patariama, kaip dažyti namų stogus: „Medinis stogas gali būti nudažytas gražia raudona spalva. Tokio gerai nudažyto stogo iš tolo visai negalima atskirti nuo naujo čerpinio. Čerpinio stogo spalva nuo dulkių ir oro įtakos ilgainiui tamsėja. Medinį stogą kas keli metai perdažant, jis vėl atrodo, kaip naujas. Kas 3–4 metai medinį stogą reikia perdažyti, nes nieko nėra amžino, tad ir mūsų čia siūlomi dažai nuo sniego, ledo ir lietaus po kelių metų nusišeria. Kad ir nusišeria dažai, bet toks stogas ne taip greit pūva, kaip nedažytas, nes sudedamosios dažų dalys, kurios apsaugoja medį nuo puvimo, giliai į jį įsigeria. Nusišėrusį stogą netrukus perdažius, tuo pačiu neleidžiant jam pradėti pūti, galima žymiai prailginti jo amžių.“

Brošiūros autorius teigia, kad dažant trobesius grožio suteikia kita spalva nudažyti stogų kraštai, sienų kampų apkalimai, prieangių, langų, langinių, durų ir kitų smulkių medinių namo dalių pagražinimai. Taip nudažyti trobesiai atrodys švaresni, naujesni ir vertingesni.

Nors namo sienas galima dažyti tokia pačia spalva kaip ir stogą, bet gražiau atrodo kitokios spalvos sienos. Patariama ryškiai dažyti namų, kurių stogai nespalvoti arba negali būti nudažomi, pvz., cinkuotos skardos, betono čerpių, šiaudų ir kt., sienas.

Leidinyje „Trobėsių dažymas“ yra keli dažų mediniams namų stogams, sienoms ir tvoroms receptai. Pagal „suomišką“ receptą dešimčiai kvadratinių metrų medžio paviršiaus siūloma imti pusšešto litro vandens, 300 gramų geležies vitriolio arba šviesiems dažams alūno, 250 gramų valgomosios druskos, 400 gramų valyto sėmenų aliejaus arba pokosto, apie 1,5 kg raudonų arba geltonų dažų.

Dar siūlomas „švediškas“, „mišrusis“ medienos dažų gaminimo būdas. Patariama pirkti Olandijoje, Anglijoje gamintus dažus. Juos perkant svarbu prašyti parodyti originalią pakuotę su fabriko „marke“, nes tuomet prekyboje būta ir įvairių menkos vertės „tikrųjų dažų pamėgdžiojimų“.

Baltai, mėlynai, žaliai ar kaip kitaip dažyti patarta aliejiniais dažais, kurie ruošiami iš pokosto ir miltelių.

Įdomu būtų susipažinti su tyrimais, ar tokių spalvotų namų tradicija prigijo mūsų krašte.

Reklama: malkinės

Panevėžio kraštotyros muziejaus

Istorijos skyriaus vyresn. muziejininkė

Emilija Juškienė