Nemuno gatvės tiltas. Panevėžys, 2022 m. (E. Juškienės nuotr.).

Nemuno gatvės tilto statyba

XX a. 7–8 deš. Panevėžio miesto valdžia nemažai dėmesio skyrė miesto tvarkymui. 1960 m. šiems darbams išleista 650 tūkst., 1970 m. – 1,9 mln., 1974 m. – 2,2 mln. rublių.

Didėjant automobilių srautui mieste, ypač didelis rūpestis buvo senų gatvių rekonstrukcija bei naujų statyba. Pirmiausia buvo tvarkomos pagrindinės miesto gatvės. Rekonstruotos Gogolio (dab. Smėlynės), Basanavičiaus, Klaipėdos gatvės, tačiau jos greitai dėl transporto gausos tapo sunkiai pravažiuojamos. Todėl daug vilčių dėta į statomą apvažiavimo žiedą, kuris nuo miesto centro turėjo nukreipti pagrindinį transporto srautą. Šis aplinkkelis nuo Velžio kelio turėjo eiti Aukštaičių gatve, kurios tęsinys ilgainiui nusidriekė iki Klaipėdos gatvės, toliau – Nemuno gatve iki statomo naujojo tilto ir įsijungti į Pušaloto gatvę. Keli žiedo ruožai 1975 m. jau buvo pastatyti, dalį jų tuo metu dar statė.

1974 m. Nemuno gatvės tąsoje ties naujuoju miesto parku ir kitoje pusėje esančiu pušynėliu pradėtas statyti didžiausias Panevėžio miesto tiltas per Nevėžį. Tilto statybos pirmasis etapas baigtas 1975 m.

154 m ilgio tiltą su estakada (ilgas statinys su daugeliu atramų) projektavo Valstybinio projektavimo instituto „Lietkelprojektas“ Kaune specialistai. Tilto statybai sunaudotos 482 t metalo ir apie 3 tūkst. m3 betono. Tiltas remiasi 10 atramų. Į žemę buvo sukalta daug gelžbetoninių stulpų. „Gelžbetoniniai dantys“ įsigraužė į upės dugną ir jos lėkštą kairįjį krantą.

Į pirmosios atramos estakados pamatus buvo sukalta 30 polių. Tai padaryti, net ir pasitelkus galingą techniką, buvo ne toks jau paprastas uždavinys. Po pirmųjų smūgių polis sminga į gruntą apie 20 cm. O darbą nutraukti galima tik tada, kai smigimo gylis po smūgio neviršija 2 mm. Be to, polį reikia įkalti į gruntą ne mažiau kaip 4 metrus.

Atlikus vienus darbus, didžiakaušiu ekskavatoriumi toliau ruoštos pamatų duobės naujoms tilto atramoms. Statybininkai lentomis tvirtino tranšėjų kraštus. Tarp žemių krūvų raudonavo, geltonavo jų apsauginiai šalmai.

Kitame upės krante dirbo skreperis (žemės darbų mašina) ir buldozeris. Darbininkai, užvertę žemėmis Nevėžio senvagę, ruošė privažiavimo kelius.

Statomu tiltu labiausiai džiaugėsi vakarinių miesto naujųjų kvartalų gyventojai ir vairuotojai. Panevėžiečiams, gyvenusiems stambiaplokščiuose namuose Klaipėdos mikrorajone, į darbą Autokompresorių gamykloje, Stiklo fabrike ar kokioje nors kitoje pramoninio rajono įmonėje iki tol tekdavo vykti dviem sausakimšais tuomet keleivius vežiojusiais autobusais – „Lazais“ bei „Ikarais“. Tikėtasi, kad tiltui sujungus Nemuno ir Pušaloto gatves, per jį nusidrieks nauji miesto autobusų maršrutai. Vairuotojai, vykstantys iš Vilniaus ar Kauno į pramoninį Panevėžio rajoną, turėdavo važiuoti perpildytomis Basanavičiaus, Vilniaus, Gagarino (dab. Ukmergės), Gogolio, P. Rotomskio (dab. Marijonų), Senamiesčio, Stoties, Pušaloto gatvėmis.

Įdomu tai, kad sovietmečiu naujų miesto gatvių, šaligatvių statyba, jų rekonstrukcija ir remontas buvo ne tik miesto valdžios rūpestis. Tuo turėjo užsiimti ir daugelis pramonės įmonių. Jos už savo lėšas padėdavo nutiesti naujas gatves, pakloti šaligatvius. Taip buvo nutiesta Pramonės gatvė. Janonio gatvės dalies nuo Cukraus iki Linų fabriko statybą finansavo Linų fabrikas. Gatve į Venslaviškį privalėjo rūpintis įmonės, buvusios šalia šio kelio.

Emilija Juškienė

Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresn. muziejininkė

 


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: