Akmenų grindinį Panevėžyje grindžia Averjanas Ivanovas su sūnumi Artemijumi. XX a. 4 deš. Nuotrauka iš B. Valatkos asmeninio archyvo.

Nuo akmenų grindinio iki asfalto

Gatves grįsti akmenimis pradėta dar cariniais laikais. Lietuva, 1918 m. atgavusi nepriklausomybę, bene pirmiausia pajuto gerų kelių stoką savo krašte. Nustatyta tvarka, pagal kurią imti tvarkyti valstybiniai bei savivaldybių keliai.

1928-aisiais, praėjus 10 metų nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, šalies valdžia išsiuntinėjo savivaldybėms klausimynus su įvairiais klausimais apie krašto ūkį, švietimą, pastatus, kelius ir kt. Gauti atsakymai apibendrinti ir padarytos išvados, atsispindinčios 1928 m. Kaune išleistoje knygoje „Lietuvos savivaldybės 1918–1928. Savivaldybių įsikūrimo ir pirmojo dešimtmečio darbų apžvalga“. Panevėžio savivaldybės atsakymai leidžia susipažinti su tuometine krašto padėtimi bei palyginti ją su kitais Lietuvos miestais.

„Miesto patogumus pirmiausia sudaro jų susisiekimas gatvėmis. Gatves įprasta lyginti arterijoms kuriomis ar per kurias vyksta miestų gyvybės alsavimas – judėjimas. Svarbu žinoti, ar tos gatvės užtektinai tą judėjimą patenkina“ – taip leidinyje prasideda skyrius apie miestų savivaldybių gatves ir vieškelius.

Panevėžyje tuo metu iš viso buvo 128 gatvės, kurios driekėsi 43 km. Iš jų 22 km buvo grįsta akmenimis. Grįstos gatvės sudarė 51 proc. visų miesto gatvių. Palyginimui: Kaune buvo 239 gatvės, iš viso 91 km. Iš jų grįstos – 46,5 km. Tai taip pat sudarė 51 proc. grįstų gatvių šiame mieste.

Panevėžio, Kauno, Šiaulių ir kt. miestuse grįstų gatvių santykis su negrįstomis panašus – apie 50 proc.: Kaune – 51, Šiauliuose – 56, Kėdainiuose – 50, Kupiškyje – 52, Pasvalyje – 50, Žagarėje – 55 proc. Kituose miestuose ir miesteliuose buvo labai mažai grįstų gatvių: Kuršėnuose tik 16 proc. Mažeikiuose tik 5 proc. grįstų, Radviliškyje – 13 proc., Šakiuose – 10, Utenoje – 18 proc. Lazdijuose, Naumiestyje (Šakiai), Skuode, Vilkaviškyje grįstų gatvių buvo gerokai daugiau nei negrįstų: atitinkamai 66, 60, 68, 80 proc.

Kai kuriuose miesteliuose grindinio visai nebuvo: Palangoje, Švėkšnoje. Merkinėje, Gargžduose buvo tik po vieną ar dvi grįstas gatves.

Grindimo darbai vykdyti trejopai: 1) medžiaga arba darbo jėga buvo perkama „varžytinių būdu“ arba 2) „ūkio būdu“, kai savivaldybė samdo darbininkus, arba 3) mišriai: ir skelbiant varžytines, ir savivaldybėms samdant darbininkus. Pagal ataskaitas matyti, kad didesnė dalis savivaldybių darbus vykdė pačios, samdydamos darbininkus.

Grindinio įrengimo kvadratinio metro kaina įvairiose vietovėse svyravo nuo 88 centų (Kupiškis) iki 12 Lt (Kaunas, Šakiai). Panevėžyje vienas kvadratinis metras grindinio kainavo 6 Lt 50 cnt, o Kaune – 12 Lt. Tokie kainų skirtumai susidarydavo dėl to, kad Kupiškyje, Šeduvoje, Lazdijuose ir kitur medžiagą grindimui tiekdavo gyventojai „naturalės“ prievolės keliu, o savivaldybės – „ūkio būdu“ – samdydamos darbininkus. Vidutiniškai grindinio kaina Lietuvoje tuo metu siekė 5,60 Lt už kvadratinį metrą.

Apibendrinus duomenis pažymima, kad nedaug Lietuvos miestų ir miestelių gatvių išgrįsta akmenimis, pritaikant susisiekimui mieste bei su užmiesčiu. Dažnai to meto spaudoje būdavo įvairių nusiskundimų, kad žmonės, paprastais kaimo vežimais atvažiuojantys į miestus su reikalais, čia įklimpdavo purve. Viename to meto „Panevėžio balso“ numeryje buvo straipsnelis apie tai, kaip ūkininkas veždamas kiaulę į akcinės bendrovės „Maistas“ mėsos apdirbimo fabriką dėl prasto kelio mieste nepasiekęs tikslo įklimpo purve ir pametė kiaulę. „Dėl sunkesnių krovinių vežiojimo tuose miesteliuose ir kai kur net didesniuose miestuose nei kalbos negali būti. Rudenį, pavasarį ir lietingomis vasaromis žmonės ir miesteliuose purvyno prisibraido iki valiai“, – rašyta tuomet. „Privažiuojami“ keliai į miestus taip pat būdavo nesutvarkyti, negrįsti, nežvyruoti. Tik tuose miestuose, pro kuriuos eidavo valstybiniai plentai, kelių būklė būdavo pakenčiama.

Pirmą nepriklausomos Lietuvos dešimtmetį gatvės visur buvo grindžiamos apvaliais lauko akmenimis, grubios ir netaisyklingos formos, tokiais, kokie buvo randami natūralioje gamtoje. Teigta, kad ir tie grubūs akmenys, gražiai parinkus, kartais sudaro gana dailų grindinį. Leidinyje rašoma: „Tokį tobulą paprastų akmenų grindimą galima užtikti ten, kur jis buvo darytas prieš karą rusų valdžios, kaip plento tęsinys ar papildymas: toks grindinys yra pasieny su Klaipėdos kraštu, Tauragės apskrityje ir prie Panevėžio. Iš dalies tokio grindinio nors nežymų procentą galima užtikti ir kai kuriose Kauno Šiaulių ir Panevėžio gatvėse.“ Tačiau dažniausiai toks grubus akmenų grindinys būdavo labai prastas, kai kuriuose miesteliuose ir net miestuose iš didelių akmenų ir nelygiai, ir netvarkingai sudėtas. Toks kelias labai duobėtas ir važiuoti juo labai nepatogu.

Pastebima, kad ne didieji Lietuvos miestai pirmauja grindžiant gatves. Sparčiausiai tai daro Rokiškis, nuo jo nedaug atsilieka Tauragė, Mažeikiai, Biržai, Kupiškis, Utena, Anykščiai ir kt. O Panevėžyje gatvės grindžiamos intensyviau nei Kaune ar Šiauliuose. Panevėžyje per pirmąjį Lietuvos nepriklausomybės dešimtmetį (1918–1928) išgrįsta 47 tūkst. m2 grindinio.

Dar pastebėta, kad gatvės Lietuvos miestuose ir miesteliuose grindžiamos gana lėtai. Kasmet buvo išgrindžiama maždaug 1 proc. gatvių. Skaičiuota, kad tokiais tempais dirbant, visoms tuo metu Lietuvoje esančioms gatvėms grįsti prireiks 63 metų ir tai kainuos apie 13 milijonų litų. Čia pat priduriama: „Kur dedamas kapitalas yra žiūrima didesnio ar mažesnio jo pelningumo. Šiuo atveju mūsų miestelių bendras biednumas ir nepelningumas yra pažymėtinai didelis. Tačiau pakilus viso krašto ūkiui ar net kurioms jo šakoms (žemės ūkio, pieno ir gyvulių ūkiams) ūkiškas šalies ir jos miestelių veidas tuoj gali pasikeisti ir atitinkamai pakilti jų bendras pelningumas ir gerovė. Tada ir jų gatvių grindinio sutaisymas ar naujo paklojimas gali visai kitaip išsispręsti t. y. daug greičiau nei mūsų išvadose prieita.“

Vėliau gatvės grįstos tašytais akmenimis. Gatvės grįstos ir sovietmečiu, po Antrojo pasaulinio karo. Panevėžio kelininkai buvo įsigiję tada pažangią gatvių grindimo mašiną. Gatves žvyruodavo, lygindavo, vėliau asfaltuodavo. Viena bitumo gatvių tvarkymui paruošimo aikštelė 1953 m. pradėta rengti šalia Katkų gatvės, netoli geležinkelio.

1956 m. birželio 6 d. „Panevėžio tiesa“ rašė, kad anksčiau smala gatvių įrengimui gaminta rankiniu būdu: ji buvo kertama rankinėmis štangomis bei kirviais, gabenama vagonėliais ir kraunama į katilą bei kaitinama primityviu būdu. Darbas buvo sunkus ir nenašus. Mechanizavus smalos asfaltui paruošimo darbus, šildoma radiatoriais ji nutekėdavo į specialią duobę. Iš jos siurbliu smala vamzdžiais būdavo nuleidžiama į kaitinimo katilą, o iš čia gabenama specialiomis automašinomis į kelių asfaltavimo vietą. Tai pakeitė penkių žmonių darbą. Labai pagerėjo smalos kokybė. Joje nebebuvo žemių priemaišų, išvengiama bereikalingų išlaidų, valant katilą nuo susidariusių žemių nuosėdų. Džiaugtasi, kad tais pačiais metais įsigyta moderni speciali automašina ZIS–150 smalai atvežti į kelių asfaltavimo vietą. Mašina smala buvo pripildoma automatiškai.

Vėliau asfaltbetonį Panevėžyje gamino Statybinių konstrukcijų gamyklos asfalto bazė. Naujai statomoms Panevėžio gatvėms savivarčiai automobiliai 1971 m. išvežė apie 36 tūkst. tonų asfaltbetonio. Jo paklausa nuolat augo, todėl šioje įmonėje buvo pastatyta nauja, pajėgesnė asfaltbetonio maišyklė.

Emilija Juškienė

Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresn. muziejininkė


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: