Stoties gatvė

Stoties gatvė cariniais laikais vadinta Vokzalnaja. Šioje gatvėje 1909 m. gyveno žymus filosofas, rašytojas Aleksandras Dambrauskas-Jakštas, dirbęs kapelionu tuometinėje Panevėžio realinėje mokykloje. Pirmojo pasaulinio karo metais Stoties gatve vokiečiai vadino ir Bajorų gatvę. 1919 m. lapkričio 22 d. Panevėžio miesto savivaldybės projekte buvo numatyta, kad Stoties gatvė tęsis nuo geležinkelio stoties iki tilto. Gatvė tada buvo gana trumpa. 1919 m. sausį Panevėžį užėmė Raudonoji armija. Šioje gatvėje įsikūrusiame Sveikatos apsaugos ir socialinio aprūpinimo komisariate buvo leidžiamas jų laikraštis „Izvestija“. Jo redaktorius buvo Faivušas Abramavičius. Tiražas siekė 2 tūkst. egzempliorių, iš jų 500‒600 buvo išdalijami Raudonosios armijos kariams. 1919 m. gegužės 19 d. Lietuvos kariuomenės savanoriams Raudonąją armiją išstūmus iš Panevėžio, baigėsi daug nelaimių atnešęs sovietinės valdžios viešpatavimas. Pasitraukus Raudonajai armijai nutrūko ir jos laikraščio leidyba.

1922 m. duomenimis Stoties gatvėje dirbo dvi dantų gydytojos ‒ Reizės Fridmanaitės kabinetas buvo Stoties g. 29, o 19-ame name dirbo Chaja Gandin (duomenys iš knygos „Visa Lietuva“). Stoties gatvėje, kaip rašyta spaudoje, kai kurie namai buvo aptverti spygliuotomis tvoromis. 1926 m. miesto policijos 6-oji nuovada buvo 6-ame name. Šioje gatvėje Sakalausko name 1926 m. vasarį įkurtas geležinkelininkų klubas „Palmė“. Jame pardavinėdavo tik alų, bet prašyta leisti prekiauti ir degtine. Ties klubu „Palmė“ nebuvo šaligatvio, aplink purvynas. Laikraštyje „Mūsų kraštas“ rašyta, kad Panevėžyje yra dvi bedarbių valgyklos. Valgykloje, veikusioje Stoties gatvėje, per dieną apsilankydavo 200 žmonių. 1927 m. prie savo parduotuvės Stoties gatvėje J. Stankevičius pasodino 10 medelių, bet piktadariai 4 nulaužė. 1927 m. P. Kavoliūnas, grįžęs iš JAV, 6-ame šios gatvės name atidarė siuvyklą, kurioje siuvo drabužius civiliams ir kunigams.

1928 m. Stoties gatvėje šaligatviai buvo mediniai ir lopyti. Ne viskas buvo gražu šioje gatvėje. 1928 m. spaudoje rašyta, kad šioje gatvėje pardavinėjamas naminis alus „šamarliakas“. Gatvėje dažnokai šlitinėdavo išgėrę asmenys.

1930 m. Stoties gatvė jau buvo neblogai sutvarkyta. Joje pasodinta medelių taip susiaurinant ir taip nelabai platų šaligatvį. Tai trukdė gausiems praeiviams, einantiems į geležinkelio stotį.

1930 m. gruodžio 7 d. Stoties gatvėje atidaryta Liudo Žemaičio vaistinė. Netrukus ji buvo išnuomota, o L. Žemaitis dirbo antroje Panevėžio apskrities savivaldybės vaistinėje. Tai buvo tikrai labai reikalinga miestiečiams įstaiga.

1934 m. Stoties gatvė buvo tiesinama nusavinant dalį sklypų.

1936 m. gatvė išgrįsta tašytais akmenimis, praplatinti šaligatviai. Stoties, Plūkių, Margių, Pilies ir Senamiesčio gatvėse iš kaimų atvykstantys neturtingi ūkininkai statėsi trobeles. Atvykę vyrai ieškojo darbo, o moterys eidavo dirbti tarnaitėmis. Taip augo Panevėžio pakraščių gatvės. Šioje gatvėje gyveno ir turtingų miestiečių. Stoties g. 13 gyveno Motieka, o 19-ame name vienu metu buvo Adolfo Hokušo liejykla ir mechaninės dirbtuvės.

1937 m. Stoties gatvės rajoną planuota užstatyti mūriniais namais, bet čia daugiausia gyvenę neturtingi lietuviai prašė leisti remontuoti ar statyti medinius namus. Šioje gatvėje veikė akcinės bendrovės „Maistas“ Panevėžio fabriko parduotuvė. Kartais dėl pigesnių produktų prie jos susidarydavo didelės eilės.

Darbams miesto sodui tvarkyti samdyta ,,Antakalnio“ daržinininkystės įstaiga, darbus atlikdavo J. Stausko įmonė, registruota Stoties g. 2.

1996 m. sausį Stoties ir Kerbedžio gatvių sankryžoje pastatyta A. Vytėno skulptūra „Skrydis“. Gatvė išsaugojo savo senąjį pavadinimą.