Tarpukario Lietuvos miestų gyvenamieji namai (1)

Architektas Vladas Švipas 1933 m. Kaune leistoje knygoje „Miesto gyvenamieji namai: jiems statomi reikalavimai ir jų projektavimas“ aprašo, kokius gyvenamuosius namus reikėtų statyti Lietuvos miestuose. Leidinys prasideda skambia Polio Valerio sentencija: „Pasakyk man, ar neteko, vaikštinėjant po miestą, pastebėti, kad vieni trobesiai nebylūs, kiti – kalba, o treti – net dainuoja“.

Knygą „Miesto gyvenamieji namai: jiems statomi reikalavimai ir jų projektavimas“ sudaro 8 skyriai. Pirmuosiuose trijuose skyriuose autorius aptaria gyvenimą mieste ir kaime, vietos namui parinkimą, namų projektavimą.

Pirmiausia V. Švipas lygina tarpukario laikotarpio gyvenimą kaime ir mieste. Kaimietis gyvena sveikesnėje aplinkoje, kvėpuoja grynesniu oru, vasarą jam butu beveik nereikia rūpintis, tačiau žiemą visa jo šeimyna glaudžiasi vienoje šildomoje patalpoje, nes namai kaime dažniausiai būna neracionalaus plano. O miestų –mokslo, meno ir kultūros centrų – zonos labiau užterštos. Neretai miestietį vargina dirbtuvių, gatvių eismo bei įkyrių kaimynų keliamas triukšmas. Todėl autorius iškelia uždavinį apjungti gerąsias miesto ir kaimo savybes.

Miestų planuose svarbu numatyti šias zonas: 1) pramonės įmonių zona, 2) centre – prekybos įstaigos ir municipaliniai pastatai ir 3) gyvenamieji namai toliau nuo pramonės zonos, atokiau nuo judrių gatvių.

Patogiausia gyventi gatvėse, kurios tęsiasi iš šiaurės į pietus. Gatvėse, kurios tęsiasi iš rytų į vakarus, šiaurinės pusės namus žiemą pasiekia nepakankamai saulės šviesos. Svarbus ir gatvės vėdinimas: jei gatvės ašis eina lygiagrečiai su stipriais apylinkės vėjais, oras gatvėse greitai keičiasi, nes vėjas pučia išilgai gatvės.

V.Švipas atkreipia dėmesį į nuosavo namo reikšmę. Jis teigia, kad įprastai nuo seno kiekviena šeima gyvendavo savo nuosavame name. Anot jo, vėliau dėl ekonominio nuskurdimo daugelis šeimų nebegalėjo turėti nuosavų namų. XIX a. žmonės plūdo į didelius miestus, kur teko po keliolika šeimų gyventi „susikimšus“ viename name. „Tik nuosavame name žmogus pamilsta tvarką, pastovumą bei laisvę, nes jis jame įsitaiso, kaip jam patinka… Gyvenant nuomuojamame bute dažnai tenka nukentėti nuo šeimininko ūpo, bei nepatinkamo kaimynų gyvenimo būdo“. Šalia gyvenamojo namo ypač svarbi sodo ir daržo funkcija.

Antrojoje knygos dalyje aptariama, kaip parinkti sklypą namui statyti. Sklypo paviršius neturi būti aukštesnis arba žemesnis už gatvės paviršių. Pirmu atveju reikės laiptų, antru – sklype kaupsis vanduo. Renkant sklypą statybai taip pat svarbu, kokia yra žemė (gruntas). Gruntas turi būti pakankamai tvirtas, kad atlaikytų namo svorį.

Autorius pastebi, kad sklypai Lietuvos miestuose gana brangūs, todėl daugeliui gyventojų kainos „neįkandamos“. Tokiu atveju geriausia, kai savivaldybės sklypus „nusavina“ ir nepasiturinčiai visuomenės daliai pardavinėja juos mažesnėmis nei rinkos kainomis. Atsakydamas į klausimą, kokio dydžio sklypą šeimai pasirinkti, autorius pataria vienam žmogui skirti 50–80 m² sklypo ploto.

Trečiajame knygos skyriuje „Projektavimas“ pastebima, kad anksčiau miestuose namus statydavo be projektų. Patariama statant namą naudotis architektų paslaugomis. Senovinio tipo name beveik visos atskirų patalpų sienos buvo kapitalinės. Naujo tipo name kai kurios sienos gali būti lengvai išardomos ar kilnojamos, kad patalpą būtų galima padidinti ar sumažinti.

Būtų gerai, kad gyvenamąsias patalpas kuo ilgiau apšviestų saulės šviesa. Patogu, kai yra atskiros valgomojo, darbo kambario, gyvenamojo kambario, svetainės (svečių) bei vaikų kambario patalpos. Gerai, kai šalia valgomojo yra terasa, kur vasarą pavėsis. Malonu iš tokios terasos gėrėtis vasaros sodu.

Atkreipiamas dėmesys į elektros apšvietimo įrengimą, namų šildymą. Šildymo įrenginiai yra vietiniai (krosnys) ir „centraliniai“. Krosnys gali būti geležinės, koklinės. Dar yra krosnių, šildomų dujomis ar elektra. Dujų tarpukario Lietuvos miestuose nebuvo, o elektra buvo brangi, todėl plačiau šios krosnys knygoje neaptariamos. „Centralinis“ šildymas, kai iš vienos vietos (centro) šiluma į patalpas perduodama su oro, vandens (aliejaus) ar garo pagalba.

Patariama miegamojo patalpas rinktis rytinėje pusėje, kad atsikėlus jose būtų saulės. Vakarų pusė nepatogi, nes vasarą saulė iki pat vakaro prikaitina patalpas. Miegamasis turėtų būti kiekvienam žmogui atskiras, bet, jei nėra daug vietos ar lėšų, šeimos tėvams galima skirti bendrą patalpą. Prie miegamojo patariama turėti balkoną, kad vasarą, prisidengus nuo pašalinių žvilgsnių, jame būtų galima saulės atokaitoje sėdėti aba gulėti išsirengus, nes „miestiečiui sunku panašią progą kitur surasti“.

Ypač kreiptinas dėmesys į virtuvių išplanavimą. Pastebima, kad užsienio šalių gyvenamųjų namų virtuvės daug švaresnės, nes jose maistas gaminamas naudojant dujas arba elektrą. Tarpukariu Lietuvos miestuose virtuvės viryklės dažniausiai kūrentos malkomis ar anglimis, todėl jose susikaupdavo nešvarumų. Beveik pusė viso virimo laiko užimdavo vandens šildymas, todėl patariama vandeniui šildyti skirti nuolatinę vietą ir tinkamus indus. Aptariamos ir pačios viryklės: fabrikuose pagamintos gražesnės ir tvirtesnės nei mūrininkų sumūrytos. Tarp virtuvės ir valgomojo reikia įrengti mažą vadinamąjį paruošiamąjį arba serviravimo kambarėlį. Jame gali stovėti spinta su stalo indais bei įrankiais ir stalas, ant kurio būtų dedami paruošti valgiai arba sukraunami nuo stalo nurinkti indai. Kiekvienam butui būtinai reikalingas rūsys ir sandėliukai.

Svarbi ir prausykla. Iki tol gyventojai paprastai prausdavosi miegamuosiuose kambariuose ar virtuvėse. Turi būti specialiai įrengtos prausyklos su krosnele vandeniui šildyti ir vonia, kuri gali būti pagaminta iš medžio, cinkuotos skardos, emaliuotos geležies arba fajanso (smulkiai akyta, dažniausiai balta keramika, padengta skaidria ir bespalve glazūra).

Jei yra vandentiekis ir kanalizacija, nesudėtinga įsirengti namą su visais patogumais. Jei jų nėra, architektas pataria patiems įsirengti vandentiekį iš šulinio naudojant siurblį. Vandenį iškėlus aukštai pastogėje į tam tikrą rezervuarą, iš jo galima išvedžioti vamzdžius ten, kur reikia. Kiek sunkiau pašalinti jau naudotą vandenį. Daugelis miestiečių kanalizacijos neturi ir greitu laiku neturės. Iš namo pašalintas nuotekas galima laikyti ir valyti specialiose duobėse, kurių priežiūra išsamiai aprašyta knygoje.

Knygoje „Miesto gyvenamieji namai: jiems statomi reikalavimai ir jų projektavimas“ dar pateikiamos rekomendacijos, kaip rūpintis namo išvaizda, parinkti medžiagas statybai, kaip sutaupyti. Paskutiniuosiuose dviejuose skyriuose lyginami Lietuvos ir užsienio miesto gyvenamieji namai bei pateikiami namų (pritaikytų gydytojui, advokatui, amatininkui ir kt. gyventi) projektų pavyzdžiai su iliustracijomis.

Emilija Juškienė

Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos sk. vyresn. muziejininkė