Tarpukario Lietuvos miestų gyvenamieji namai (3)

Architektas Vladas Švipas (gimė 1900 m. Palėvenėje (Pušaloto vlsč.) – mirė 1965 m. Niujorke) savo knygoje „Miesto gyvenamieji namai: jiems statomi reikalavimai ir jų projektavimas“ (Kaunas, 1933 m.) namų statytojams pateikia daug naudingų patarimų, kaip statyti ir įrengti gyvenamuosius namus. Savo knygą jis užbaigia užsienio šalių gyvenamųjų namų naujovių apžvalga ir pateikia keletą projektų, kaip turėtų atrodyti nepriklausomos Lietuvos Respublios miestų gyvenamieji namai.

Autorius, architektūros mokslus krimtęs įvairių užsienio šalių mokslo įstaigose, grįžęs į Lietuvą siekė, kad ji taptų gražesniu, modernesniu kraštu. Jis teigė: „Atvažiavę į kokią svetimą šalį, pirmiausia pamatome, kaip yra sutvarkyti jos kaimai (ūkio gyventojų trobesiai) ir miestai. … Kaip aukštos, taip ir žemesnės kultūros šalyse yra labai kultūringai gyvenančių sluoksnių. Tačiau bendram kultūros pažymiui yra svarbu plačiųjų gyventojų masių ekonominė būklė“. Lietuvos miestuose dažnai šalia vieno aukšto trobelės galima pamatyti „dangorėžį“, arba šalia „liuksusinio“ gyvenamojo namo – skurdžią lūšnelę.

V.Švipas pastebi, kad Lietuvos miestuose ir miesteliuose tebeveikia „rusų laikų statybos įstatymai, kurie jokiu būdu nebetinka mūsų laikams, dabartinėms sąlygoms. Todėl naujo, vietos ir laiko sąlygoms pritaikyto statybos įstatymo išleidimas betvarkant mūsų miesto statybą yra pirmos svarbos darbas“.

Užsienyje pasidairęs architektas pastebi, kad tuometiniuose Lietuvos miestų gyvenamuosiuose namuose labai trūksta patogumų, nėra sandėliukų daiktams susidėti, „stinga gerų virtuvės bei kūno sveikatai palaikyti įrengimų“.

Autorius teigia, kad užsienio šalių valdžia, savivaldybės ar privačios draugijos labai rūpinasi gyvenamųjų namų statybos reikalais, tam skiria lėšų. Tų šalių gyventojams leidžiami įvairūs žurnalai, kuriuose aptariami gyvenamųjų namų statybos ir jų gražinimo klausimai. Pramonė siūlo įvairiausių aukščiausios kokybės gaminių. Dažnai rengiamos tam tikrų tipų gyvenamųjų namų pavyzdžių parodos, kuriose gyventojai gali pamatyti, kaip reikia statyti ir įrengti gyvenamuosius namus. Mažus gyvenamuosius butus stato ir finansuoja daugelio miestų savivaldybės. Prie miestų valdybų veikia patariamieji statybos biurai, kur dirba ne tik architektai, bet ir ekonomistai, namų ūkio tvarkymo „žinovės moterys“. Prieš projektuojant gyvenamuosius namus savininkai gali su jais pasitarti. V. Švipas aptaria, kokie namai statomi Amerikoje, Švedijoje, Anglijoje, Olandijoje, Danijoje, Norvegijoje, Vokietijoje, Latvijoje ir kitose šalyse.

Toliau architektas pateikia keletą Lietuvos miestams pritaikytų medinių ar mūrinių gyvenamųjų namų projektų pavyzdžių: kaip daugiabučiame name turėtų atrodyti butas, skirtas viengungiui inteligentui; kaip įrengti šeimos butą kelių butų name; koks yra tinkamiausias atskiras namas šeimai; kokius gyvenamuosius namus turėtų statytis ir įsirengti darbininkas, amatininkas, gydytojas, advokatas, inžinierius ar dailininkas. Visuose būstuose rekomenduojama įsirengti centrinį šildymą ir kitus patogumus. Daugiabučiuose namuose patariama įrengti butą namo sargui. Atskiros šeimos, gydytojo, advokato, inžinieriaus, dailininko namuose siūlo skirti kambarį namus tvarkančiai tarnaitei.

Darbininko namo priestate reiktų skirti vietos tvarteliui, kur galėtų tilpti karvė ar keletas smulkesnių naminių gyvulėlių. Amatininko name šalia kitų kambarių turi būti dirbtuvių patalpos. Gydytojo name tikslinga įrengti laboratoriją, darbo kabinetą, laukiamąjį, o kieme, šalia namo turėtų būti garažas automobiliui. Advokato name reikalinga patalpa interesantams priimti, raštinė, laukiamasis. Inžinieriaus name turi būti kabinetas, reikmenų sandėliukas, braižykla. Dailininko name būtina įrengti ateljė – menininko dirbtuvę.

Architektas V. Švipas miesto gyvenamųjų namų projektus kūrė remdamasis užsienio autorių, daugiausia vokiečių, darbais.

Emilija Juškienė

Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresn. muziejininkė