Technologinės naujovės Panevėžyje XX a. 6-7 dešimtmečiais

Technologinių naujovių atsiradimas bei jų panaudojimas iš esmės pakeitė visuomenės gyvenimą ir įpročius XX a. 6-7 deš.

Panevėžyje tokia naujove tapo elektronikos ir elektrotechnikos pramonės gamyklų atsiradimas: ėmė veikti ir pirmąją produkciją išleido tuo laikmečiu supermodernios įmonės – Kabelių, „Ekrano“ ir Tiksliosios mechanikos gamyklos.

Užsakymai iš Rygos VEF gamyklos

„Lietkabelio“ statyba pradėta 1958 m. Tai sovietinio jaunimo darbo vaisius – jie plyname lauke griovius pamatams iškasė, pirmąsias plytas įmūrijo, pirmąsias stakles paleido.

Pradžioje įmonės produkcija buvo variniai laidai, emaliuoti riebaliniais lakais. Po trejų metų pagaminti pirmieji instaliaciniai laidai, vėliau montažiniai, apšvietimo laidai, jėgos kabeliai.

1962 m. „Lietkabelio“ gamykloje dirbo 25 jaunuoliai, turintys aukštąjį išsilavinimą ir 37 su viduriniuoju specialiuoju išsilavinimu. 141 gamyklos darbininkas mokėsi – 25 neakivaizdiniu būdu aukštosiose mokyklose ir 65 – technikumuose.

Užsakymus krauti reikiamų diametrų laidus gamykla gaudavo iš Rygos VEF gamyklos, įvairių Rusijos miestų.

1985 m. buvo pastatytas naujas korpusas, kuriame pradėti gaminti emaliuoti laidai spalvotiems televizoriams.

Madingi buvo racionalizatoriniai pasiūlymai – štai 1963 m. laidų emaliavimo cecho darbininkė pateikė savo pastebėjimus dėl kai kurių gamybos procesų patobulinimo: kaip nestabdant staklių pilną ritę tvarkingai pakeisti tuščia, kaip patobulinti emaliavimo staklių šukų darbą. Tokie pasiūlymai gamyklai duodavo nemaža pelno.

Neapsieita ir be socialistinio lenktyniavimao – 1961 m. „Lietkabelio“ gamyklos darbininkai lenktyniavo su Podolsko (miestas Rusijoje, Maskvos srityje) kabelinių dirbinių gamykla „Mikropravod“ ir Vilniaus televizijos mazgų gamyklos darbininkais.

Panevėžio miesto pramonės gigantas

1964 m. miesto gyventojaididžiavosi statomu grandioziniu pramonės objektu: „kuriuo keliu beprivažiuotum rytinę miesto dalį – nuo Paliūniškio, Pavašakių ar Pajuostės, tave pasitiks kranų strėlės ir didžiuliai korpusai, išsidėstę ant kalvos dešiniajame Nevėžio krante“. Tai miesto pramonės gigantas – Elektroninių vamzdelių gamykla „Ekranas“. Visos Sovietų Sąjungos žmonės laukė šios įmonės produkcijos.

1965 m. beveik visi būsimos įmonės korpusai jau buvo iškilę, beliko juose atlikti apdailos darbus, sumontuoti įrengimus. Atiduoti naudoti trys korpusai – dujų paskirstymo stotis, sąstatų paruošimo cechas ir didelė 240 vietų darbininkų valgykla. Deguonies kompresorinėje baigiama montuoti suspausto oro ir trečioji deguonies gamybos linija. Sparčiai stiebėsi aukštyn paskutinės pagrindinio korpuso sienos. Didžiausią dėmesį statybininkai skyrė Stiklo korpuso statybai – didžiulės, iš keturių krosnių susidedančios kineskopų atkaitinimo konvejerinės linijos montavimo darbams.

Didžiulėje statyboje dirbo įvairiausių profesijų žmonės: montuotojai, santechnikai, elektrikai, mechanizatoriai, automatininkai.

Vietoje buvo sprendžiamas specialistų ruošimo klausimas: 1965 m. pirmąją elektrovakuuminių prietaisų gamybos technikų laidą išleido Panevėžio politechnikumas. Savo diplominiuose darbuose visi 33 absolventai analizavo įvairius augančio miesto pramonės milžino – elektroninių vamzdelių gamyklos „Ekranas“ – procesus ir technologiją. Beveik visi pirmieji ne tik Panevėžyje, bet ir LSSR elektrovakuumo aparatų gamybos technologai paskirti dirbti į „Ekrano“ gamyklą.

1966 m. ekraniečiai pirmuosius kineskopus pagamino laboratorijoje o vėliau jie buvo gaminami jau serijiniu būdu.

1969 m. netoli „Ekrano“ gamyklos pagrindinio gamybinio korpuso iškilo antrasis stiklo cechas. 1977 m. pradėti didžiausios miesto įmonės „Ekrano“ gamyklos išplėtimo ir rekonstrukcijos darbai. Šiaurinėje gamyklos dalyje iškilo spalvotų kineskopų gamybos cechas.

Sovietinės statybos dažniausiai vykdavo labai ilgai, statybų darbai užsitęsdavo, daug kur vyravo neūkiškumas. 1965 m. nenutrūkstamu srautu į statybų aikšteles plaukiant gelžbetoninėms konstrukcijoms, metalui ir kitokioms statybinėms medžiagoms buvo pastebimas akivaizdus nesirūpinimas „visaliaudiniu turtu“. Gelžbetonio gaminiai buvo „štabeliuojami“, nesilaikant elementariausių techninių sąlygų, gaminiai sukrauti ant neišlygintos aikštelės. Dalis gelžbetoninių gaminių buvo suversta į krūvas be jokių padėklų, arba išmėtyti po teritoriją, apnešti žemėmis. Šlapioje vietoje ant lauko netvarkingai suversta rūdijo trys tonos armatūros, o netoliese, tiesiog baloje, mirko asbocementiniai vamzdžiai.

Pirmosios lietuviškos skaičiavimo mašinos

1963 m. naujai įkurtai Optikos prietaisų gamyklai buvo perduotos 1 489 kv. m. Linų kombinato virvių cecho patalpos, esančios J. Janonio g. Nr 3. Pirmaisiais mėnesiais, susikimšę ankštuose „Lietkabelio“ dviejuose kambarėliuose, darbuotojai ruošėsi būsimai gamybai. Po darbo skubėjo į buvusias Linų kombinato virvines, valė gamybines ir administracines patalpas. Tik vėlyvą rudenį įmonė galėjo priimti dirbančiuosius savose patalpose. Pirmieji gamybos metai kolektyvui buvo gana sėkmingi: optimetrai turėjo paklausą, tačiau sekančių metų gamybos profilis keitėsi. Tuo metu SSRS labai trūko pažangios skaičiavimo technikos. Ją ir pradėjo įsisavinti jau pakeitusi vardą Tiksliosios mechanikos gamykla. Šios rūšies gamyba buvo vienintelė Lietuvoje.

1966 m. sumontuotas pirmasis optinis-elektroninis grafikų skaitymo įrenginys, lietuviška skaičiavimo mašina „Siluetas“. Vėliau prasidėjo serijinė jų gamyba.

1967 m. Tiksliosios mechanikos gamykloje baigtas statyti ir atiduotas naudoti naujas gamybinis korpusas. Cecho statybai skirta 1,5 mln. rublių. Iš esmės tai buvo nauja įmonė, nes cecho gamybinis plotas tapo tris kartus didesnis už ankstesnįjį. Naujajame ceche įsikūrė mechaninio apdirbimo, surinkimo ir galvaninis barai. Produkcijos gamyba reikalavo juvelyrinio tikslumo, idealios švaros. Reikiamą temperatūros, drėgmės ir švaros režimą ceche palaikė specialūs įrengimai.

Naujos patalpos suteikė galimybę kelis kartus padidinti automatinio optinio-elektroninio grafikų skaitymo įrenginio „Siluetas“ gamybą. Tikėtasi juos eksportuoti į užsienį, kitas socialistines šalis – Čekoslovakiją ir Vokietijos Demokratinę Respubliką.

Naująjame ceche vėliau imtos gaminti ir „magnetinės atmintys“ – „Rūta“. Naujoji originali lietuviška skaičiavimo mašina buvo skirta gamybos valdymui. Pradėti gaminti atskiri mazgai ir detalės universaliai skaičiavimo mašinai, vadinamai „diskine magnetine atmintimi“. Pirmoji tokia mašina surinkta 1968 m.