J. Basanavičiaus–Elektros gatvių sankryža. Panevėžys, apie 1981 m. V. Šinskio nuotr. Iš PKM rinkinių.

Transportas Panevėžio miesto gatvėse XX a. 8 deš.

Praeito amžiaus antroje pusėje Panevėžio miestas sparčiai plėtėsi, buvo statomos pramonės įmonės, daugėjo gyventojų. Didėjo ir transporto srautai miesto gatvėse. Dažniausiai čia buvo galima išvysti krovininį transportą, maršrutinius miesto autobusus, taksi ir privačius gyventojų lengvuosius automobilius.

1971 m. paskaičiuota, kad pagrindinėmis Panevėžio miesto gatvėmis ir sankryžomis per 14–15 valandų pravažiuoja nuo 12 iki 15 tūkst. įvairių transporto priemonių1.

Krovinių vežimas

Krovinius daugiausia veždavo dvi mieste veikusios autotransporto įmonės. Jos perveždavo tūkstančius tonų „liaudies ūkio“ krovinių. Daugiausia užsakymų šios įmonės sulaukdavo iš duonos, mėsos, pieno kombinatų, alaus gamybinio susivienijimo „Kalnapilis“, vaisių ir daržovių, kitų maisto produktų prekybos įmonių. Kelių statybos valdybos objektuose naudoti automobiliai su priekabomis asfaltbetoniui vežti. Naujovė autotransporto įmonėse 8 deš. pradžioje buvo automobiliai su pakeliamais bortais, kurie gerokai palengvino darbą ir taupė laiką. Tokie automobiliai naudoti duonos, mėsos, pieno įmonėse, prekybos organizacijose.

Įprastai autotransporto įmonės joms pavesto darbo plano neįgyvendindavo: nuolat trūkdavo degalų, padangų, akumuliatorių ir kitų mašinoms reikalingų priemonių bei detalių. Transporto įmonių vadovai reikalaudavo, kad užsakovai kuo racionaliau naudotų turimą transportą, ieškotų trumpesnių maršrutų. Piktintasi, kad įmonės, pageidaujančios išvežioti jų prekes į prekybos vietas, iš anksto prekių nesurūšiuoja ir nesandėliuoja, todėl transporto įmonių automobilių vairuotojams tekdavo gaišti laiką, stovėti kelias valandas laukiant, kol pakraus, tuščiai eikvoti kurą.

Dažnai dėl vienokių ar kitokių prekių trūkumo kaltinti parduotuvių vedėjai, nesigilinant ir nesuvokiant tikrųjų sovietmečio centralizuotos ekonominio planavimo sistemos ydų, kad tokiais principais paremta ekonomika nelanksti ir lėtai reaguoja į vartotojų poreikių pokyčius bei kokybės poreikį.

Autobusai miesto gatvėse

Keleivius mieste vežiojo autobusai ir taksi automobiliai. Panevėžyje 1971 m. autobusais per metus pervežti 23 milijonai keleivių2. Kasmet vežamų keleivių (jei patikėsime nurodytais skaičiais) padaugėdavo vienu milijonu. Per metus kiekvienas panevėžietis autobusų paslaugomis pasinaudojo vidutiniškai 285 kartus.

1971 m. miesto autoūkyje buvo 217 autobusų3; 67 iš jų važinėjo miesto maršrutais. Per rytines spūstis kursuodavo 6 papildomi autobusai maršrutais Aukštaičių g. – „Ekranas“, Aukštaičių g. – Linų kombinatas, J. Gagarino (dab. Ukmergės) g. – VLKJS 50-mečio kabelių gamykla, Aukštaičių g. – Naftos bazė. Daugiau autobusų negalėjo kursuoti dėl tų pačių priežasčių kaip ir krovininis transportas – trūko automašinų detalių, kuro. Tuomet konstatuota, kad autobusų darbas mieste yra nuostolingas. Pelningesni buvo priemiestiniai ir užmiestiniai maršrutai, nes jais važiuodavo daugiau keleivių. Pilni miesto autobusai važinėdavo tik piko valandomis, o kitu laiku būdavo pustuščiai. Autobusų-taksomotorų transporto įmonės vadovas teigė4:

Reikia, kad gamyklų ir įmonių vadovai mus suprastų ir darbo dieną pradėtų ne 8 val. o pratęstų iki 9 val. atskiriems cechams ir pamainoms. Tai žymiai palengvintų dirbančiųjų nuvežimą į darbą. Dabar autobusai važiuoja pilni iki 8 val. ryto, o po to jau rieda tušti. Mūsų miestas aprūpintas autobusais ne blogiau nei kiti respublikos miestai. Jei Šiauliuose 10 tūkstančių gyventojų tenka 8 autobusai, tai Panevėžyje – 8,3.

XX a. 8 deš. vyravo visai kitoks miesto transporto pulsas nei šiandien: gyventojai skųsdavosi, kad autobusai važinėja nereguliariai, dažnai jie prastovėdavo prie geležinkelio pervažų Gogolio (dab. Smėlynės) ir Pušaloto gatvėse, mat tuomet buvo intensyvus traukinių eismas. Daug laiko vairuotojams tekdavo sugaišti Vilniaus gatvėje, sukant kairėn į J. Basanavičiaus gatvę. Čia eismas buvo taip sureguliuotas, kad reikėdavo laukti, kol tris kartus pasikeis šviesoforo spalvos, tik tada buvo galima pasukti į kairę5. Taip vairuotojai sugaišdavo 5–6 minutes.

Aktualus tuomet buvo antro autobusų sustojimo įrengimas miesto centre, J. Basanavičiaus gatvėje, netoli tilto, nes šioje vietoje sustodavo visi miesto autobusai ir čia nuolat laukdavo daug keleivių. „Kiek gali žmonės stumdytis Gagarino sustojime, kur susirenka visų maršrutų autobusai? Reikia pagaliau rasti išeitį jų perskyrimui.“5 Tačiau peržiūrėjus autobuso stotelių išsidėstymą mieste, antro sustojimo šioje vietoje įrengti neprireikė.

XX a. 7–8 deš. sandūroje Autobusų parkas Panevėžyje iš Klaipėdos g. persikėlė į J. Basanavičiaus g. Tuomet Autobusų-taksomotorų ūkis pervadintas Panevėžio autobusų parku.

1972 m. Panevėžio autobusų parkui pasiūlius, miesto valdžia priėmė sprendimą dėl keleivių atsiskaitymo už važiavimą miesto maršrutiniais autobusais abonementiniais bilietais. Iki tol buvo mokama grynaisiais pinigais. Nauja tvarka įsigaliojo nuo tų pačių metų birželio 1 d. Abonementiniais bilietais, kurie platinti „Sąjunginės spaudos“ agentūros kioskuose jau anksčiau naudojosi dalis panevėžiečių. Šiuos bilietus keleiviai važiuodami palikdavo autobuso priekyje įrengtose kasose. Įvedus naują atsiskaitymo sistemą, abonementinius bilietus imta žymėti. Kiekviename autobuse vietoj kasų aparatų buvo įrengta po keturis komposterius. Kiekvienam važiavimui keleivis privalėjo žymėti po vieną bilietą. Komposteriai biliete iškirsdavo atitinkamą skylučių rinkinį, pagal kurias vykdyta kontrolė. Iškerpamų skylučių rinkinys kiekvieno autobuso komposteriuose skyrėsi. Be to, kiekviename autobuse per pamainą iškarpų rinkinys keistas kelis kartus. Tokiu būdu pasinaudoti tuo pačiu bilietu keliems važiavimams nebuvo galima.

Abonementinių bilietų platinimo punktų tinklas gerokai išplėstas. Bilietų keleiviai galėjo įsigyti prekybos tinkle, autobusų ir geležinkelio stočių kasose, priemiestiniuose ir tarpmiestiniuose autobusuose iš konduktoriaus, oro uoste. Esant reikalui bilietų platinimą tikėtasi organizuoti gamyklose. Tie patys bilietai tiko važiavimui ir kituose Lietuvos SSR miestuose, kur buvo įvesta tokia pat atsiskaitymo sistema. Tuomet abonementinius bilietus naudojo Kauno ir Klaipėdos miestų gyventojai. Vėliau ši atsiskaitymo sistema įvesta Vilniuje ir Šiauliuose.

Kaip įsigyti nuosavą automobilį?

Nuosavas automobilis šiandien yra būtinybė, tačiau sovietmečiu tai buvo prabangos prekė ir visų trokštama svajonė. Dažnam jis kainuodavo visas gyvenimo santaupas, o ir įsigyti jį būdavo labai sudėtinga.

Būdavo sudaromos eilės norinčių įsigyti lengvąjį automobilį. „Lietuvos SSR Ministrų tarybos 1961 m. nutarimu „Dėl papildomų priemonių kovojant su spekuliacija lengvaisiais automobiliais“ nustatyta, kad nauji lengvieji automobiliai parduodami vietos Vykdomojo komiteto sprendimu. Kandidatą, būsimą pirkėją pasiūlydavo įmonės, įstaigos arba tam tikros organizacijos profsąjungos komitetas. Įstatymas eilių sudarymo nenumatė, tačiau įmonėse vesta norinčiųjų pirkti lengvąjį automobilį apskaita, o jų skaičius būdavo pranešamas Plano komisijai. Praktikoje buvo nusistovėjusi tvarka, kad parenkant lengvojo automobilio pirkėją būdavo atsižvelgiama į jo nepriekaištingą darbą, darbo stažą ir kitas aplinkybes. Taip rasdavosi galimybių piktnaudžiauti nustatyta tvarka.

1 Marcinkevičius J., „Stiprinant kovą prieš girtavimą“, Panevėžio tiesa, Nr. 159, 1972 m. rugpjūčio 11 d.

2 Venckevičius S., „Keleivinio transporto problemos “, ten pat, Nr. 257, 1971 m. gruodžio 28 d.

3 Ten pat.

4 Ten pat.

5 Ten pat.

J. Basanavičiaus–Elektros gatvių sankryža. Panevėžys, apie 1981 m. V. Šinskio nuotr. Iš PKM rinkinių.

Emilija Juškienė

Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresn. muziejininkė


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: