Reklaminis skelbimas 1940 m. birželio 8 d. laikraštyje „Panevėžio garsas“. Iš Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekos rinkinių

Visuomenės modernėjimo ženklai tarpukario Panevėžyje (II)

Tarpukariu savo valstybę atkūrusi Lietuva sugebėjo šalies ūkį iš gilaus šimtmečius trukusio atsilikimo vos tik per vienos kartos gyvenimą pakelti į kone europinį lygmenį. Buvo įrodyta, kad Lietuvos ekonomika gali sėkmingai funkcionuoti bei sparčiai kilti ir be sąsajų su Rusijos rinka bei jos žaliavomis. Pradėjus naudoti elektros motorus, visiškai pasikeitė fabrikų ir gamyklų cechai.

Vienas iš šaltinių, atskleidžiančių modernėjančios tarpukario Lietuvos visuomenės gyvenimą, mažai pažįstamus jos savitus bruožus, gali būti ir reklaminiai skelbimai tuometinėje spaudoje.

Panevėžio kraštotyros muziejaus Knygų rinkinyje saugomoje brošiūroje „Panevėžio informacinis kalendorius su radijo stočių lentele 1940 metams“, išleistoje Panevėžyje 1940 m., reklaminių skelbimų gausu. Jie atspindi to meto panevėžiečių gyvenimo būdą ir poreikius: kaip buvo plėtojami verslai, kokia gausi buvo vietinės bei užsieninės gamybos prekių pasiūla, platus siūlomų paslaugų spektras. Lietuvos gyventojus tuo metu pasiekdavo nemažai prekių su pasaulinio garso prekių ženklais.

Tarpukariu kasdienio vartojimo prekėmis: pienu, duona, vaisiais ir kitais panašiais produktais prekiavo smulkūs prekybininkai ar į miestą maistą atvežantys valstiečiai. Pieninių tinklas tarpukario Lietuvoje buvo ypač gerai išplėtotas. Beje, tarpukario Lietuva ne tik pati apsirūpindavo maistu, bet jo perteklių eksportuodavo į užsienio šalis. Alkoholio bei tabako reklamų suvaržymų tuomet nebuvo, o lietuvių taip mėgstamas alus buvo gana brangus gėrimas.

Minėtoje brošiūroje reklamuojama Panevėžyje, Nepriklausomybės aikštėje 7 veikusi J. Dzvonkos kepykla ir cukrainė, kurioje prekiauta kava, arbata, pienu, įvairiausiais pyragaičiais ir duona.

Pilies (dabar – Smėlynės) g. 52 veikė R. Stropienės parduotuvė, kuri taip save garsino: „Maisto produktai, galanterijos, tabako, papirosų, degtinės, vyno, alaus išneštinai. Daržininkystės ir gėlių inspektai su geriausiomis atmainomis. Agurkai, pamidorai, ridikėliai ir kitos daržovės ankstyviausia išauginama. Tel. 147“.

Kitas reklaminis skelbimas informavo, kad Plukių kaime 14 (savininkas A. Minikaitis) teikiamos „įvairių statybos įrengimų“ paslaugos, „atliekami visi stalių darbai, priimama įvairiausi užsakymai ir išpildoma greitai ir sąžiningai“. Tuomet eiliniai miestiečiai savo namus dažniausiai apstatydavo vietos stalių pagamintais baldais.

Ramygalos g. 3 veikė E. Kurgėno užkandinės ir parduotuvės „Pieno produktai“ skyrius. Savininkas J. Simniškis reklaminėje žinutėje skelbėsi: „Automobilių ir traktorių dalių, tepalas, dviračiai, motociklai «Miele» ir radio olimpija parduotuvė. Panevėžys, Ramygalos g. 15 nr. Telef. 395“.

Vis daugiau gyventojų įsigydavo radijo aparatus. Minėtoje brošiūroje „Panevėžio informacinis kalendorius su radijo stočių lentele 1940 metams“ pateikiama viso pasaulio radijo stočių bangų lentelė, nurodant stoties pavadinimą, valstybę, kurioje ji yra, bei kitus duomenis. Ilgųjų bangų lentelėje nurodomos tokios radijo stotys: „Ankara“ (Turkija), „Kaunas“ (Lietuva), „Radio Romanija“ (Rumunija), „Hilversum I“ (Olandija), „Lahti“ (Suomija), „Moskva Kominter.“ (SSRS), „Paryžius“ (Prancūzija), „Droitwich“ (Anglija) ir kt. Vidutinių bangų lentelėje nurodomos šios stotys: „Insbruck“ (Vokietija), „Hamar“ (Norvegija), „Tartu“ (Estija), „Stalingrad“ (SSRS), „Vilnius“ (Lietuva), „Bolzano“ (Italija) ir kt. Trumpųjų bangų stotys: „Lisabon“ (Portugalija), „Madrid“ (Ispanija), „Nazaki“ (Japonija), „Santjago“ (Čilė), „Winnipeg“ (Kanada), „Daventry“ (Anglija) ir daugelis kitų. Šalia radijo stočių lentelių reklamuota radijo imtuvų parduotuvė Panevėžyje, nenurodant tikslaus jos adreso: „Akc. B-vė „Lietuvos Philips“ Panevėžio krautuvė. Radijo aparatai, radijo lemputės, elektros lemputės ir pastiprinimai“.

Ramygalos g. 15 Panevėžyje veikė saldainių dirbtuvė „Klaipėda“: „Išdirbama įvairiausi aukštos rūšies saldainiai: šokoladiniai, vaisiniai, bonbonkės ir kiti mišiniai, gaminama dirbtinis medus. Sąvinink. N. Likša“. Ramygalos g. 70 veikė J. Rinkūno vyriškų ir moteriškų rūbų siuvykla. Beje, drabužių madas XX a. ketvirtame dešimtmetyje Lietuvos siuvėjams diktavo JAV ir Anglija.

Kai kurios iš užsienio gaunamos prekės pagal tai, iš kokios šalies jos buvo atvežamos, Lietuvoje tarpukariu vadintos „kolonialinėmis“ prekėmis. Prieskonius, arbatą ir kitas prekes jau nuo senų laikų pirkliai gabeno į Europą, jos buvo svarbus tam tikrų šalių valdovų pajamų šaltinis. Šioms šalims tapus kolonijomis prekybą perėmė metropolijos, gaudavusios iš kolonijinių prekių dideles pajamas. Kolonijinė prekyba išnyko po Antrojo pasaulinio karo suirus kolonializmo sistemai.

Panevėžyje, Ramygalos g. 73, veikė J. Kasperavičiaus parduotuvė. Jos reklamoje buvo skelbiama: „kolonialių galanterijos maisto produktų tabako papirosų ir kitokių prekių krautuvė“.

(B. d.)

Emilija Juškienė

Panevėžio kraštotyros muziejaus

Istorijos skyriaus vyresn. muziejininkė


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: