Žodžio laisvinimo istorija V: Misija. Demokratijos sąvokų įprasminimas

Arnas Simėnas

Tuomet visi mes mokėmės politinės kultūros ir nuovokos, žodžio ir spaudos laisvės. To, ko patirti sovietmečiu nebuvo tekę, net nebuvo įmanoma. Mokėmės tikrai noriai.

Pagreitintai eiti ir žurnalistikos, ir leidybos universitetai. Pagreitintai reikėjo įgyti patirties. Tą ir dariau, kartais išgyvendamas nesėkmes, net nusivylimą savimi.

Vis labiau įsisąmoninau atsakomybę dėl suteiktos vadinamosios ketvirtosios valdžios. Juk žiniasklaida turi tribūną. Iš jos galima skelbti teisybę, o galima ir sužeisti. Privalai išsiugdyti griežtą vidinį cenzorių, kad vardan objektyvių žinių sugebėtum įveikti nenumaldomą norą sudominti nereiklų vartotoją. Bet kokia kaina. O ta kaina gali būti net sulaužyti gyvenimai, žmogaus sugniuždymas, galų gale – pats paprasčiausias sandoris su savo sąžine.

* * *

Kartą dirbau pirmojoje „Laisvo žodžio“ pirmojoje redakcijoje, kuri buvo prieš pat KGB kontorą.

Staiga atsidaro redakcijos durys – ir… įeina aktorius Donatas Banionis su žmona!.. Iškart pajutau, kad tai ne pažintinė ekskursija ar draugiškas apsilankymas.

Prieš tęsdamas, paaiškinsiu. Informaciją rinkdavome iš visur: gaudavome skaitytojų laiškus, žinias teikdavo žmonės iš Sąjūdžio grupių, iš tarybos. Nešdavo, siųsdavo, siūlydavo idėjų. Buvo ir kuriozų. Vienok, kaip be jų – dirbant revoliucijos sąlygomis, nors ir dainuojančios?

Vieną pirmadienį, po eilinės „skaistyklos“ tarybos posėdyje, mane į gatvelę prie Sąjūdžio būstinės pasikvietė Povilas su Ryčiu. „Tau reikia medžiagos? Va, čia personalinių pensininkų sąrašas. Reikia spausdinti!..“, – sako it kokie sąmokslininkai. Suprantu. Viešumas – privilegijų priešas. Bet klausiu: „O ką – čia papildoma pensija prie įprastos?“ Abu patvirtina.

Personalinių pensininkų sąrašą sudarydavo partinė valdžia. Pensijos būdavo kelis kartus didesnės negu eilinių mirtingųjų. O jeigu, kaip sakė, kad tai – papildoma!.. Net nesuabejojau. Išspausdinau.

Tai va – ir susilaukiau žymių žmonių vizito. Atsistoju, pasisveikinu, o D. Banionis paaiškina: „ Atėjom savo pinigų!..“ „Kokių?“ – mandagiai teiraujuosi. „ Tų, apie kuriuos parašyta jūsų laikraštyje. Va – rašote, kad gaunu dvi pensijas. Tai atėjau dar vienos“, – žiūri į akis garbus aktorius. Išsiaiškinam, kad pensija yra arba vienokia, arba kitokia. Atsiprašau. Svečiai išeina. Man gėda. Dėl beatodairiško nesivaldymo paskelbti „žiauriai skanią“ informaciją nepatikrinus faktų… Revoliucionieriai. Kad mane kur…

* * *

O buvo ir dar kita istorija. „Laisvo žodžio“ korespondentei Editai niekur toli eiti nereikėjo – tiesiog laiptinės kaimynai jai padavė bendrą laišką.

Gyveno ten toks Kęstutis Skrebys. Anot kaimynų, labai nemandagus. Nepasivaržęs ant savo pašto dėžutės net užklijuoti užrašą „Grąžinkite laikraščius, vagys!“ Žodžiu, draugiškos kaimynystės užuomazgų, nekalbant jau apie bendruomeniškumą, dar nebuvo.

Įvykis, aprašytas kaimynų laiške, buvo toks.

Gyveno K. Skrebys su šeima antrajame aukšte. Penkiaaukštis namas buvo pastatytas prie pat gatvės, todėl žmonės, apsisaugodami nuo triukšmo ir dulkių, pasisodino vijoklinį augalą, kuris smagiai sau iškopė balkonais iki pat stogo.

Tarsi nieko ir ypatingo – augalas saugojo visų kaimynų ramybę. Daug tokių namų. Tačiau vieną dieną žmonės nustėro, kai išvydo kabalduojantį vijoklį nuo stogo iki trečiojo aukšto, o likusią dalį nukritusią ant žemės. Nuliūdę kaimynai laišku pasiguodė Sąjūdžio laikraščiui. Parašė ir nelaimės priežastį. Pasirodo, kad K. Skrebys aiškinęs, jog nuo žemės vijokliu į antrą aukštą atkopusios pelės šlapinosi ant jo vaiko vežimėlyje. Beliko – šnai! – ir nupjauti 15 metų augusį žalumyną.

Tokį žmonių laišką parengėme ir išspausdinome. Netruko praeiti keli mėnesiai, ir redakcija gavo kvietimą į teismą už garbės ir orumo įžeidimą. Tai buvo pirmoji tokia byla mano, kaip laikraštininko, biografijoje. Tačiau nepamenu, kad „Laisvam žodžiui“ būtų dar kas per jo istoriją kėlęs teismines pretenzijas. Vienintelis iš Sąjūdžio gimusio darinio, Nepriklausomybės partijos, Panevėžio skyriaus vadovas. Man tai atrodė keistai ir nerimta, todėl į teismo posėdžius ėjo Edita, kaip laiško spaudai rengėja. Teismai tęsėsi.

K.Skrebį įkalbinėjome – ir Sąjūdžio skyriaus pirmininkas Egidijus Jarašiūnas, ir aš, teigdami, jog visuomenei negražiai atrodo toks bylinėjimasis, siūlėme atsiimti pareiškimą…

Po vieno posėdžio grįžusi Edita papasakojo įdomią detalę. Mūsų ieškovas, teismui pasiūlius taikos sutartį, išpyškino, kad jis privaląs procesą laimėti, nes ruošiasi eiti į didžiąją politiką, o ši istorija galinti pakenkti prestižui. „O, klausyk, Kęstuti, kur tu buvai, kai kūrėsi Sąjūdis?“ – kartą paklausė Egidijus. K. Skrebys paaiškino labai paprastai: „Tikras politikas pasirodo, kai kelias jau nuvalytas!“ Ir ką tu – jam? Ogi – nieko!

Gi vėliau, gerokai vėliau, apie 1998 – 99 m., Gedimino Vagnoriaus būrelis iš visur mėtė lauk profesoriaus V. Landsbergio žmones! O štai savam – Kęstučiui Skrebiui, su kuriuo sėdėjo Aukščiausiojoje Taryboje viename kabinete, –

įteikė net naujai įkurtos Savivaldybių reikalų ministerijos ministerio portfelį.

Toli žvelgė. Dėl to su kaimynais ir nedraugavo…

Kaip baigėsi teismas? Negalėčiau cituoti, tačiau buvo priimtas sprendimas, kad K. Skrebys nepažeidė administracinės teisės, nes nukirto vijoklį, o ne lianą, kuri saugoma (o gal ir – atvirkščiai). „Laisvas žodis“ įpareigotas paneigti laiško teiginius ir atsiprašyti. Tą, atrodo, ir padarėme.

***

Visam gyvenimui į atmintį įsirėžė tos dvi pamokos, leidžiant „Laisvą žodį“. Nereikia suprasti, kad dvi tebuvo, tačiau šios buvo ypatingos. Viena jų įkalė į galvą – prieš skleisdamas informaciją, įsitikink, ar ji teisinga ir ar ji tikrai verta būti skleidžiama. Kita pamoka tarsi įspėjo: ne visada ieškok kaltės savyje, gali atsirasti žmonių, kurie ieškos galimybių pasinaudoti tavo klaida, nepatirtimi.

Maždaug po pusantrų metų, paskelbus Nepriklausomybės atkūrimo aktą, įvyko man svarbus dialogas apie laisvo žodžio vertę ir atsakomybę už jį. Mėgstu cituoti šią stenogramą:

TOMKUS.(…) Kaip jūs suprantate demokratinę, nepriklausomą ir pliuralistinę spaudą?
LANDSBERGIS.Demokratinę spaudą aš suprantu kaip nevaržomą iš išorės, bet kontroliuojančią save iš vidaus, kaip atsakingą spaudą.

( iš Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 11 d. II posėdžio stenogramos).