Ignalinos kaimynų teatrų šventėje – ir smagaus juoko, ir gilių minčių…

Kiekvieną rudenį Ignalinoje išgyvenamas nepaprastas teatrinis jausmas. Vyksta vaikų ir jaunimo festivalis  ,,Bildučiai“, o kiek vėliau visus teatro mylėtojus sukviečia  Kaimynų teatrų šventė. Šįkart ji surengta lapkričio 26-ąją. Ignalinoje viešėjo čia gerai pažįstama, mylima kūrėja Birutė Mar ir jos ,,Solo“ teatras, taip pat šaunūs ir labai kūrybingi mėgėjų teatrai iš Rokiškio, Skapiškio, Skirsnemunės. Spektaklių pertraukas meniškai užpildė romantiškasis ansamblis ,,Vėtrungė“ iš Didžiasalio, poezijos ir muzikos draugyste džiugino  Giedriaus  Arbačiausko ir Eimanto Bareikio duetas, dovanojęs ,,Purpurinį vakarą“ pagal Dalios Saukaitytės eiles. 

Festivalį organizavo Ignalinos teatro bičiulių bendruomenė ir Ignalinos rajono kultūros centras.  Kaimynų teatrų šventė, savo kelią pradėjusi 1996 m., gyvuoja jau beveik tris dešimtmečius. Ši tradicija vis palaikoma, ją puoselėja  režisierė ir teatrų vadovė Jolanta Narbutaitienė. Šventės atidaryme jai buvo skirti savivaldybės mero pavaduotojo Juozo Roko padėkos žodžiai ir gėlės, o teatrų IKI ir SALOS nariai meninėje kompozicijoje kvietė sušilti prie ugnies, kurią mūsų dvasioje įžiebia menas, kūryba, teatras. Skambėjo prasmingi Justino Marcinkevičiaus žodžiai iš poemos ,,Heroica, arba Prometėjo pasmerkimas“: ,,…Mažyti, gležnas ir trapus daigeli, vadinamas žmogum! O, kaip tave apsaugoti, apginti, išauginti? Kokia ugnim nušviesti tavo dvasią, kad ji galėtų grumtis, degti, šviesti, mylėti ir aukotis, ir kentėt?..“.

Patys nuotaikingiausi, daugiausia žiūrovų šypsenų sulaukę, šventėje buvo Skirsnemunės teatro ,,Pakeleivis“ artistai. Atrodytų, ką dar galima įdomaus parodyti daugiau nei šimtmetį scenoje gyvuojančioje Keturakio komedijoje ,,Amerika pirty“. Ir visgi skirsnemuniečiai buvo nepaprastai žavūs, gyvi, unikalūs, sugebantys nuolat kelti juoko bangas. Didžiausių pagyrimų nusipelno ir jie, ir režisierė Birutė Šneiderienė, vaidyba bei scenografijos detalėmis užsukusi smagiai riedėjusį emocijų ir veiksmo ratą.

Režisierė Violeta Mičiulienė ir Rokiškio kultūros centro liaudies teatras ignaliniečiams parodė R. Thomas detektyvą „Kur dingo Elizabet?“. Veiksmas paprastas ir netgi komiškas. Šveicarijos kalnuose dingsta jauna moteris, o jos vyras dievagojasi nieko nežinantis. Komisaro sumąstytas žiūrovams slaptas vaidybinis apgaulės planas pavyksta. Atomazga – to paties vyro prisipažinimas. Auka tampa nusikaltėliu ir visą laiką virusi įtampa atslūgsta. Pati režisierė sakė, kad šią pjesę pasirinko todėl, kad ,,žiūrovui visais laikais patinka paslaptis, netikėtumas, jis mėgsta pasijusti netikėtai apgautas. Žmonėms patinka juoktis, bet mes tiesiog jau beveik pamiršom tai…“.

Skapiškio teatras „Stebulė“ ir spektaklyje vaidinusi jo režisierė Vita Vadoklytė prisiminė jautrią ir tragišką žemiečio rašytojo, žurnalisto, tremtinio Jurgio Usinavičiaus (Napalio Augulio) gyvenimą, kūrybą bei partizanų būrio vado Alfonso Augulio ir jo šeimos tragediją. Spektaklį „Nulaužytų šakų giesmės“ papildė filmuoti vaizdai, o vainikavo trispalvės pagerbimas, jos sušvitimas, perėjus skaudžią kančios ir neteisybės kelią, kurį paryškino malkų kaip traukinio bėgių ir nuolatinio skausmo bildesys…

Paskutinis šventės spektaklis buvo taip pat apie tremtį. Birutė Mar pjesė „Ledo vaikai“, sukurta pagal 1941-1956 m. Lietuvos tremtinių Sibire ir autorės tėvų (J. ir A. Marcinkevičių) prisiminimus, Ignalinos scenoje buvo parodyta kiek trumpesniu variantu, kuris pavadintas ,,Tremties atmintys“. Spektaklis prasideda jautriais, pačios autorės išgyventais žodžiais, ne kažkieno parašytais, o atėjusiais iš jos gyvenimo, iš jos apmąstymų: „1941 lemtingą birželio 14-ąją ištremta apie septyniolika tūkstančių Lietuvos žmonių – šviesuolių, mokytojų, tarnautojų, ūkininkų. Su šeimomis tą dieną buvo išvežti ir mano mažamečiai tėvai. Jiems likimas lėmė augti vienoje jurtoje, lediniame Laptevų jūros iškyšulyje. Ėmiau galvoti apie šios skausmingos „istorijos pamokos“ išgyvenimą scenoje – skausmo, kuris tebetūno tautos atmintyje ir kelia baimę, siaubą, amžiną klausimą: už ką? Ir pavojų, baimę: o jei rytoj pasikartos istorija ir mus vėl atplėš nuo savo žemės, namų, istorijos?..“. Autorė savo spektaklį vadina istorijos pamoka, kuri tarsi paaiškina, iš kur mūsų tautos pasąmonėje, mūsų visų genuose slypi tiek daug baimės, nepasitikėjimo savimi, nepilnavertiškumo… Ir išties nebūtų geresnės pamokos vyresniųjų klasių mokiniams nei pamatyti šį spektaklį. Tai ne tik gyvas jausmas ir gyvas tikras žodis, bet ir ekrane rodomos fotografijos, laiškai, piešiniai, skaitoma tremtinių poezija, dainos…

Kaimynų teatrų šventės uždaryme dėkota Ignaliną aplankiusiems ir smagų juoką bei prasmingas mintis, gilius išgyvenimus dovanojusiems. Teatrų režisieriams įteiktos Ignalinos atminimo dovanos, Daugėliškio krašto bendruomenės kepti pyragai, o jie patys dėkojo šventės organizatoriams, šiltai apkabino bičiulę, kolegą režisierę Jolantą, įteikė savo suvenyrus, dalijosi gerais  įspūdžiais. Atskirai pasveikinta ir neseniai asmeninį jubiliejų atšventusi šaunioji režisierė Violeta Mičiulienė. Visi teatralai ir teatro bičiuliai pakviesti pabendrauti vakaronėje.

Linos Kovalevskiūenės nuotr.