Panevėžio žydų medinė sinagoga

Ji stovėjo teritorijoje tarp Elektros ir Ukmergės gatvių. Maždaug toje vietoje, kur dabar Juozo Miltinio dramos teatro ūkinis kiemas ir garažai. Iš čia buvusių rabino Hercelio ir Sinagogos gatvių šiandien telikę tik praėjimai į Elektros gatvę ir Laisvės aikštę. Sinagoga nugriauta Antrojo pasaulinio karo metais.

Literatūroje duomenų apie Panevėžio žydų medinę sinagogą pateikiama labai nedaug. Nurodoma, kad ji buvo pagrindinė ir pastatyta žydų gyvenamajame kvartale. Senuose Panevėžio miesto planuose ji pažymėta prie Ukmergės gatvės buvusioje aikštėje. Sinagogos pastatymo metai nurodomi 1794, kitur 1764, arba tiesiog XVIII amžius. Kai kurie autoriai spėja, kad ji sudegė Pirmojo pasaulinio karo metais Slabados gaisro metu.

Nuotraukų su sinagogos vaizdais išlikę keletas. Vieną jų randame 2003 metais Panevėžio kraštotyros muziejaus išleistame nuotraukų albume „Senasis Panevėžys. Nuo pirmųjų fotografijų iki 1918 metų“. Nežinomo fotografo XX a. pradžioje darytoje Sinagogų aikštės nuotraukoje ją matome stovėjusią kairėje pusėje.

Tačiau iš ikonografinės medžiagos vertingiausias yra dailininko Gerardo Bagdonavičiaus 1928 metais darytas piešinys. Tokių to meto Lietuvos miestų ir miestelių senosios architektūros piešinių G. Bagdonavičius yra nupiešęs nemažai. Gaila tik, kad iš Panevėžio jų daugiau rasti nepavyko. Minėtas Panevėžio sinagogos piešinys, kaip ir daugelis Gerardo Bagdonavičiaus kūrinių, saugomas Šiaulių „Aušros“ muziejuje.

Iš Panevėžio apskrities archyve saugomų dokumentų matyti, kad Sinagogos gatvės gale pirma pastatyta medinė, o paskui šalia ir mūrinė sinagogos buvo sunaikintos Antrojo pasaulinio karo metais. Žydų nenacionalizuotų trobesių registracijos žurnalo pastabų skiltyje nurodyta, kad nacių okupacinės valdžios sprendimu šios sinagogos buvo perduotos nugriovimui.

Tuo šį straipsnį apie Panevėžio žydų medinę sinagogą būtų buvę galima ir baigti, jei prieš keletą dienų iš Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus nebūtų gauta daugiau dokumentų. Šio muziejaus padalinyje Adelės ir Pauliaus Galaunių namuose saugomas P. Galaunės studentų M. Švabskaitės ir I. Zingerio seminarinis darbas „Panevėžio žydų sinagoga“ (be datos). Sprendžiant iš panaudotos literatūros sąraše pateiktų leidinių datų, šis darbas buvo parengtas po 1932 metų. Tarpukaryje P. Galaunė dirbo Vytauto Didžiojo universitete, kur studentams dėstė meno istoriją, tautodailę, muziejininkystę.

Pauliaus Galaunės studentų Minos Švabskaitės ir Iciko Zingerio darbas, kuriame aprašytas iki mūsų dienų neišlikusios Panevėžio žydų medinės sinagogos išorė ir vidus, yra svarbiausias šaltinis šios sinagogos tyrinėjimams. Labai svarbu dar tai, kad prie darbo jie pridėjo 10 nuotraukų, kuriose užfiksavo atskirus sinagogos elementus.

Remiantis šia medžiaga, apie Panevėžyje buvusią medinę žydų sinagogą galima būtų pasakyti žymiai daugiau, nei buvo pasakyta čia. Bet tai jau atskiro straipsnio tema. Dabar paminėtina tik tai, kad Pauliaus Galaunės studentai jau tada išsiaiškino tikslią šios sinagogos pastatymo datą.

Remiantis pas Gabą esančiais dokumentais, jie nustatė, kad žydų bendruomenės šešių turtingesnių, įžymesnių ir įtakingesnių asmenų lėšomis ši sinagoga buvo pastatyta 1794 metais. Šią datą pažymėtą jie rado ir ant sinagogos aron kodešo (altoriaus). Kai Panevėžyje įsikūrę žydai pasistatė pirmąją sinagogą, šiemet sueina 220 metų.

Nuotraukose:
1. Panevėžio sinagoga, 1928 m. Dailininkas Gerardas Bagdonavičius.
Iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus rinkinių.
2. Sinagogų aikštė, 1914-1917 m. Iš Panevėžio kraštotyros muziejaus
fotoalbumo „Senasis Panevėžys. Nuo pirmųjų fotografijų iki 1918 metų“.
3. Panevėžio sinagogos bima. Iš Marijos Rupeikienės monografijos
„Nykstantis kultūros paveldas: Lietuvos sinagogų architektūra“.

Leonas Kaziukonis