Augustė Rakauskaitė (10 kl.)

„Mano kūriniai dažnai melancholiški, nors pati esu optimistė…“

Gražiausias žiedas

Toli, toli slypi didžiulis gėlių laukas.

Apsilankau jame kasdien tavimi pasigrožėti. Tik tavimi – iš daugybės visų pražydusių įvairiausiomis spalvomis gėlių. Nesvarbu, ar lietus lytų, ar griaudėtų griaustiniai, blykstelėtų žaibai, trokštu tave išvyst labiausiai. Apginsiu tave nuo savęs paties, žavusis narcize, laistysiu ir puoselėsiu tave, mielasis bijūne, saugosiuosi tavo spyglių, raudonoji rože, nors tavo raudonumas seniai stingdo man kraują.

Kad ir kas tu bebūtum, užvis labiausiai noriu tave nuskinti, iš čia išsinešti. Pameni? Kaip glosčiau tavo plačius gelsvus žiedus saulės šviesoje? Sėdėjome kartu ant pievelės, ir tu taip įdėmiai manęs klauseisi, neištardamas nė žodžio, laikei mane už rankos, nes aplink nieko nebuvo. Tik kitos gėlės.

Pasakočiau tau viską, ką šiandien veikiau, kur buvau. Tačiau visi mano keliai veda pas tave, ir man pritrūksta didžios kantrybės. Atrodo, imčiau ir skinčiau tavo lieknąjį stiebelį. Tačiau virpa mano ranka, negaliu to padaryti. Su ašaromis akyse turiu palikt tave, nes taip lengvai tave pagrobusi, sunaikinčiau akimirkos grožį.

Didžiausias košmaras – nuvytęs žiedas mano namuose ir plyštanti širdis.

Trumpas susitikimas su knyga

Kartais, kai ilsiuosi tyliame kambaryje,

Svajoju atversti tavąjį puslapį

Vasaros saulės apšviestoje patalpoje,

Nupūsti švelniai nuo tavęs kiekvieną dulkę.

Gulėjai tu čia daugel dienų,

Ir aš jau pradedu tavęs ilgėtis,

Tačiau prisimenu, kaip mane kankina laikas,

Ir imu nuo tavęs slėptis.

Kodėl laikas toks bjaurus ir kartu naudingas?

Argi tave vartyti nebemadinga?