Staniūnų gatvė

Staniūnų gatvė

Staniūnų gatvės istoriją labai įdomi. Joje gyveno aukščiausi Panevėžio miesto ir apskrities policijos vadai. 1925 m. Panevėžio miesto ir apskrities agronomo raštinė persikėlė iš Respublikos g. 67 į Staniūnų g. 8. 1929 m. spalio 29 d. Panevėžio miesto policijos nuovados viršininkui Juozui Lukšioniui išduotas leidimas statyti medinį vieno aukšto namą Staniūnų gatvėje. 1930 m. birželio 14 d. išduotas leidimas statyti tokį patį namą Aleksandrai Daniunienei. Daniunas nacių okupacijos metais buvo Panevėžio apskrities policijos vadas.

Šioje gatvėje buvo „Makabi“ sporto sąjungos Panevėžio skyriaus futbolo stadionas. Pasaulinė sporto sąjunga ,,Makabi“ įkurta dar 1885 m. Turkijoje. Lietuvoje ši sporto sąjunga įsikūrė 1920 m. Po metų šios sąjungos skyrius susikūrė ir Panevėžyje. Vienas iš ,,Makabi“ skyriaus įkūrėjų Panevėžyje buvo O. Dembo. Ši sąjunga rūpinosi žydų tautiniu, dvasiniu ir fiziniu auklėjimu, sporto ir gimnastikos mokytojų rengimu, sporto švenčių organizavimu, pasaulinės ,,Makabi“ sąjungos palaikymu. Panevėžio ,,Makabi“ sporto sąjungos skyrių labiausiai vėliau garsino futbolo komanda.

Šios gatvės istorija labiausiai susijusi su muilo gamyba. 1932 m. lapkričio 12 d. Finansų ministerija patvirtino akcinės bendrovės „Lietuvos muilas“ įstatus. Panevėžio fabrikas pradėjo veiklą 1933 m. Bendrovė įkurta sutelkus Lietūkio, Lietuvos maisto ir Pienocentro kapitalą. Iki Panevėžio fabriko įsteigimo muilą gamino fabrikų sindikatas. Seniausias muilo fabrikas veikė Klaipėdoje (nuo 1807 m.). Muilo fabrikas Panevėžyje įsteigtas buvusios skerdyklos patalpose. Pirmas direktorius buvo Aleksandras Šalūga, vėliau chemikas Vladas Zelčius. Jis buvo baigęs Kauno Vytauto Didžiojo universitetą ir kelerius metus stažavęsis Belgijoje. Administracijoje dirbo 4 žmonės, tarp jų 2 panelės kontoristės. Pirmus dvejus metus fabrikas dirbo nuostolingai. Trečius metus jau buvo pelno. Gamybos pradžioje buvo pakviestas meistras iš Latvijos Borisas Slavobubovas. Iš pradžių gamintas tik skalbiamasis muilas „Skalbėja“. Riebalai buvo kastuvais iškraunami iš statinių į katilus. Muilą maišydavo maždaug 50 kg talpos bakuose. Muilo gamybai naudoti „Maisto“ fabriko technikiniai taukai. Skalbiamasis muilas „Skalbėja“ apdovanotas aukso medaliu žemės ūkio parodoje, vykusioje Kaune 1936 m. Trečiais veiklos metais fabrikas jau užėmė 40 procentų Lietuvos muilo gamybos rinkos. Buvo gaminami kelių rūšių skalbiamieji muilai: branduolinis, marmurinis ir augalinis. Branduolinis muilas laikomas geriausiu. Gaminti 500, 250 gramų svorio muilo gabalai. Įsteigus Panevėžyje muilo fabriką, gabaliuko kaina sumažėjo nuo 2,50 iki 1,50 lito. Panevėžio muilo fabrike pradėti gaminti tualetiniai muilai „Bitelė“, „Gražuolė“, „Jurginas“, „Bijūnėlis“, „Migdolinis“, „Kokosinis“. 1935 m. dvi dėžės muilo išsiųstos į Italiją. 1935 m. įsteigus muilo laboratoriją, jai vadovauti paskirtas chemikas M. Lukoševičius. 1937 m. fabrike įvestos dvi pamainos. Tais pačiais metais pradėtas gaminti tepalas ratams ir batams. 1938 m. Muilo fabrikas įsigijo Kauno aliejaus fabriką. 1936 m. muilo meistro atlyginimas buvo 200 litų. Darbininkai prie katilų maišymo gaudavo 4,80 litų už dieną, muilo pjaustytojai ‒ 4 litus, mokiniai gaudavo 1,80, darbininkės ‒ 3,20 lito. Nuo 1938 m. Muilo fabrikas gamino sėmenų aliejų. Po metų Kauno aliejaus fabrikas perkeltas į Panevėžį. 1938 m. abiejų fabrikų apyvarta siekė 1, 435 tūkst. litų. Pelnas buvo 45 tūkst. Jis nelabai didelis, nes daug buvo rankinio darbo. 1938 m. gamyba išaugo 10 procentų, lyginant su 1937 m. 1938 m. gauti vokiški įrengimai muilo gamybai. Žaliava muilui gaminti buvo gaunama iš Vokietijos firmų. Naudoti taukai, kokoso aliejus. Fabrikas daug užsakymų gaudavo iš Krašto ministerijos. Muilas buvo vyniojamas į paprastą popierių ir aliuminį. Etiketės spausdintos Šiauliuose. 1938 m. fabrike dirbo 89 darbininkai ir tarnautojai. Jame buvo nedidelė valgykla, darbininkams buvo išduodami darbo drabužiai.

1940 m. fabrikas nacionalizuotas. Direktoriumi paskirtas M. Šaparnis. Nacių okupacijos metais jį perėmė vokiečiai. Daug žaliavų išgabenta į Vokietiją. Karo metais fabrikas nemažai nukentėjo. Nuostoliai suskaičiuoti 1944 m. Jie siekė 3 milijonus 761 tūkst. rublių.

Ir šiandien Staniūnų gatvėje gaminamas muilas.